Senoviški lietuviški vasario pavadinimai: kovinis, ragutis, mažasis ragas, pridėtinis.
Vasario 2 d. – Gramnyčia, Perkūno diena, Grabnyčios. Kristaus paaukojimo šventė.
Vasario 3 d. – Šv. Blažiejus, Linų, Eglės diena
Vasario 5 d. – Gabijos, Duonos diena, Šv. Agota
Vasario 9 d. – Šv. Apolonija
Vasario 24 d. – Vieversio diena, Šv. Motiejus
Nors vėjas ir šiltesnis, bet pūgos siaučia, žvėreliams ir paukščiams, tai pats sunkiausias mėnuo, nes šlapias sniegas krinta čia užšaldamas, čia ištirpdamas, o po suledėjusio sniego pluta sunku maisto rasti.
Perkūno diena. Dar vadinama Gramnyčia. Tądien šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Šventinamos ir graudulinės (Perkūno) žvakės. Jos degamos prie mirštančiojo, per šermenis, mirties metines. Kaimo žmonės tikėdavę, kad graudulinė žvakė atginanti ir perkūnijos grėsmę, todėl ją užžiebdavo ir statydavo ant lango arba krosnies prieždos, užslinkus audros debesims. Pradedant statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko sankirtoje kartu su šventomis žolelėmis. Bitininkai į naują avilį įdėdavo sukryžiavę du graudulinės gabaliukus – „kad velnias spiečiaus neišvestų“. Suvalkiečiai grauduline net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė, – belieka lininę skepetą užmesti. Burtai su grauduline pasako kas žmogaus laukia tais metais. Reikia tris kartus apnešus uždegtą aplink stalą kryžmai – ties viršugalviu, kakta ir paausiais – truputį pasvilinti plaukų ir užpūtus žvakę, stebėti kurlink nusidriekia dūmelis. Jei į stalo pusę ar aukštyn – sėkmė neaplenks, jei į durų pusę teks išeiti iš namų ar net mirti.
Būsimuosius metus, jų orus bei derlių atspėdavo ir pagal šios dienos orą. Jei diena saulėta, manydavo, kad užderės geras linų, bet prastas javų derlius. Pavasaris tada būsiąs ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, senoliai sakydavo, kad vasarą būsiančios vešlios pievos ir daug gero šieno. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais geriau sėti ankstyvuosius miežius. Tik vaikams šiukštu juos daužyti – antraip linai suguls.
Gramnyčia – antrasis po Pusiaužiemio laiptelis pavasario link. Kaimo žmonių pasakymu: ir „gaidys po lašais nuo stogo jau gali atsigerti“, ir „gryčių nebereikia šildyti“, ir „duona po rėčiu nesušąla…“.
Linų diena. Šią dieną šventinami linai ir kaip auka dedami ant aukuro, prašant geresnio jų derliaus. Pašventinta linų sruoga apsupdavo žalią eglės ar kadagio šakelę, – juk netrukus gamtoje atgims gyvybė. Šventinta sruoga pagelbstinti persišaldžius gerklę; bereikia ja aprišti kaklą.
Gabijos, Duonos diena. Šią dieną lietuviai pagerbia Duoną ir ugnies dievaitę Gabiją. Duonos dieną nuo seniausių laikų būdavo kepama šventa duona, atliekamos apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Apeigose pašventinta duona pagelbsti labai įvairiais gyvenimo atvejais: gaisrui kilus, blogos akies „apžavėtoms“ karvėms pieną grąžinti, bičių spiečių avilyje sulaikyti, akių ligoms bei žaizdoms gydyti, linų derlių pagausinti. Jei rankoje laikai duoną – Perkūnas netrenks. Lietuvės motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, – gal aplenks ir kulka. Į naujai statomo namo pamatus kiekvienas šeimininkas pagarbiai dėdavo šventintos duonos, kad visos nelaimių ugnys eitų pro šalį. Dzūkės nedidelį gabalėlį pašventintos duonos visą laiką laikė ant krosnies netoli žaizdro, kad Gabija saugotų namų ugnį.
Šv. Apolonija. Įvedus krikščionybę, buvo tikima, kad nuo dantų skausmo gelbsti šv. Apolonija, kurios statulos stovėjo ir tebestovi Lietuvos bažnyčiose. Mat lietuviai, kaip ir kiti katalikai, šv.Apoloniją laikė gelbėtoja nuo dantų ligų, meldėsi jai, laikė dantų ir dantų gydytojų globėja.
Aleksandrijoje beveik prieš 2 tūkstančius metų gyveno jauna, labai graži moteris, vardu Apolonija. Ji buvo krikščionė. Aleksandrijos magistras liepė ją suimti ir, pririšus prie lentos, sudeginti ant laužo, jei krikščionybės neatsisakysianti. Apolonijai atsisakius tai padaryti, minia ją užpuolė, surišo, išrovė dantis ir ketino mesti į ugnį, tačiau moteris paprašė prieš tai ją atrišti, kad galėtų pasimelsti.
Kai Apoloniją atrišo nuo lentos, ji pasimeldė ir pati puolė į ugnį. Liepsnose Apolonija šaukė žmonėms, jog skaudant dantims tereikės ištarti jos vardą, ir skausmas nurims. Šv.Apolonija vaizduojama laikanti rankoje reples dantims traukti.
Vieversio šventė. Iš visų paukštelių jis pirmasis parskrenda į gimtinę. Manyta, kad šiam artojų linksmintojui pasirodžius iki savo dienos, ilgokai dar bus šalta – vieversiukas turės „atgulėti“. Jei paukštelis pavėluoja, pavasaris bus ankstyvas. Merginos tą dieną plaukų nešukuodavo – antraip vištos vasarą iškapstys daržus. Negalima ir miltų tą dieną sijoti – pasėlius užpuls amaras.