Lietuviškos šventės gruodį

wp-content/uploads/2019/06/imgLiaudiesSventes.png

Senoviški lietuviški gruodžio pavadinimai: sausinis, vilkinis, vilkų, siekis, kalėdų mėnuo.

Gruodžio 2 d. – Advento pradžia
Gruodžio 4 d. – Šv. Barbora
Gruodžio 6 d. – Arklių diena, Šv. Mikalojus
Gruodžio 13 d. – Šviesos diena, Šv. Liucija
Gruodžio 21 d. – Žiemos saulėgrįža (Elnio devyniaragio šventė)
Gruodžio 24 d. – Kūčios (Kočės)
Gruodžio 25 d. – Šv. Kalėdos
Gruodžio 31 d. – Kūčelės

Advento pradžia. Adventas – tai ikikalėdinis laikotarpis. Pagal bažnytinį kalendorių, adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas bei trunka nuo trijų savaičių ir vienos dienos iki trijų savaičių ir šešių dienų. Advento pirmasis sekmadienis nuo IV a. laikos ir katalikų bažnyčios metų pradžia.
Advento dainos parodo, kaip žmonės suvokė pasaulį. Saulei gresia mirtis; atsiradusiam chaosui, tamsioms požemių jėgoms priešpastatoma kosmoso darna.

Šv. Barbora. Mergelė kankinė, liaudies skulptūroje vaizduojama vienoje rankoje laikanti kieliką su ostija, kitoje rankoje – kalaviją. Šv. Barbora buvo laikoma ir avelių globėja, todėl tą dieną iš vilnų nei verpė, nei audė. Ištekėti trokštančios tikėjo, kad naktį sapne likimo skirtasis jas būtinai pagirdys, jei jos eis gulti užvalgiusios sūraus maisto.

Šv. Mikalojus – tai kilniu gyvenimo pagarsėjęs IV a. vyskupas. Rusų sentikiai jį laiko saugotoju nuo ugnies.

Arklių, Žirgų Ašvienių dieną būdavo pamaloninami arkliai, dėkojant jiems už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas sočiai priberdavo avižų, aptaškytų juodo gaidžio krauju.

Šviesos diena. Jei ši diena saulėta, ateinantys metai bus ramūs, be vėtrų ir audrų, ir javai nenukentėsią. O Seirijų apylinkių žmonės manė, jeigu Šviesos dieną ir po to 9 dienas bus blogas oras, tokie pat blogi orai būsią ir per ateinančias Velykas, jeigu ne ištisą vasarą. Kitur Lietuvoje nuo Šviesos dienos dvylika dienų paeiliui atidžiai stebimas oras: Pirmoji šio tarpsnio diena atitiksianti sausio orus, antroji – vasario ir t.t.

Apie gruodžio tryliktąją vakarai jau nustoja trumpėję – Saulė leidžiasi vienu ir tuo pačiu metu. Tik iš ryto ji dar vis kiek „pramiega“. Taip bus iki Kalėdų, žiemos saulėgrįžos šventės. Senovėje gruodžio mėnuo – saulėgrįžos laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, kartu ir poilsio nuo sunkių rudens darbų laikais. Papročiai draudė darbus, ypač tuos, kurie susiję su sukimo judesiu: negalima malti girnomis, verpti rateliu, žiesti puodus. Mitine mąstysena vadovaujantis, vengta sutrikdyti natūralius gamtos procesu, susijusius su Saulės kelione dangaus skliautu. Gruodžio 13-oji pagal senąjį Juliaus kalendorių atitikdavo Kalėdas.

Žiemos saulėgrįža (Elnio devyniaragio šventė). Tą dieną vengta skersti kiaulę, tikint, kad ji ilgai nenusibaigsianti, o svilinamas gali atgyti, pagriebti degančių šiaudų gniūžtę ir padegti kluoną. Šiaip jau skerstuvėms laikas renkamas pagal Mėnulio fazę. Geriausiai tinka priešpilnis arba pilnatis. Tuomet vėsdama mėsa „pučiasi“, būna skani ir minkšta. O ne laiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Jei tas darbas atliekamas penktadienį, tai mėsa gerai laikysis, nes ir „kirmėlėms pasninkas“. Vasaros darbymečiui lengviausia išsaugoti delčiagaly skerstos kiaulės lašinius. Iš kiaulės kasos išvaizdos galima nuspėti, kokios žiemos laukti. Jei kasos pradžia stora, tai pirmoji žiemos pusė bus šalta.

Kūčių vardas kilęs iš ritualinio patiekalo, kūčios. Jį gamino iš šutintų kviečių, miežių, kruopų, žirnių, pupų su aguonų pienu ar medumi ir vaišino mirusiųjų protėvių vėles

Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moteris skuba sutvarkyti trobą – mazgoja sienas, suolus, stalus, grindis. Jos taip pat ruošia valgius šventėm. Vyrai parūpina malkų, pašaro gyvuliams, aptvarko kiemą, kūrena pirtį, šiaudais, kuriais buvo nukošti žirniai „kūčia“, apraišioja obelis. Vakarop būtinai visi turi išsimaudyti, persirengti švariais marškiniais, šventiniais drabužiais. Tądien laikomasi sauso pasninko, tad visi gauna tiktai šutintų žirnių ar pan. Užtai visi laukia šventinės vakarienės, kuri bus ankščiau, negu užtekės Vakarinė žvaigždė. Svarbus darbas yra kočėlo galu puodynėje sutrinti aguonas miešimui – tai atlieka vyrai. Į šitokį miešimą merkiami smulkūs neraugintos kvietinės tešlos džiūvėsiai (sližikai).

Viską suruošus, stalas uždengiamas balta linine staltiese. Po ja pataršoma sauso šieno. Aiškinama, kad tai reikia daryti, prisimenant, jog gimęs Jėzus buvo paguldytas prakartėlėje ant šieno. Kūčios – šeimos santarvės diena. Net jei per metus būtų buvę pyktasi, prieš Kūčias būtinai susitaikydavo, be to stengdavosi ir visas skolas atsiteisti.Ant stalo stengiamasi pateikti 12 patiekalų tiek, kiek yra mėnesių metuose. Šias laikais Kūčių vakarienė pradedama kalėdaičio (plotkelės) laužymu. Kalėdaitis – šeimos santarvės duonos simbolis. Seniau laužomas ruginės duonos kepalėlis, kūčių duona. Valdyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, sukalbėjus maldą, tėvui pasisveikinus sulaukus Kūčių ir palinkėjus visiems gerų ateinančių metų ir dalijantis kalėdaitį. Pavalgius motina beria ant vaikų kviečius: kuris daugiau pagaus, tas turtingiau gyvens, bus laimingesnis, tam ir dalios daugiau skirti reikia.

Pavalgius stalo nenukrausto. Tiki, jog naktį ateis mirusiųjų vėlės. Šeimininkas po truputį visų valgių nuneša į tvartą gyvuliams, jiems rytojaus dieną padalina ir tą šieną, kuris buvo po staltiese.

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai.

Išėję į lauką, žiūrėdavo, koks Kalėdų oras. Jeigu Kalėdos baltos – tai Velykos žalios. Jeigu pasitaikydavo, kad per Kalėdas sniegas dar nebuvo padengęs žemės, tai Velykose tikrai snigs. žmonės taip pat stengdavosi prisiminti, ar nėra kam nors skolingi. Visas skolas reikėdavo grąžinti prieš Kalėdas, jeigu negrąžinsi – visus metus turėsi vis skolintis ir skolintis.

Kalėdų laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi vakarai tame laikotarpyje vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų – per daug šventa.

Kūčelės. Pirmasis žiemos mėnuo. Saulė pasirodo retai, žemę slepia sniegas ir kausto šaltis. Iš didžiųjų darbų valstiečiams belikęs linamynis. Linamyniui, kaip ir kitiems sunkiems darbams pavasarį – mėšlavežiui, vasarą – šienapjūtei, rugiapjūtės – buvo kviečiamos talkos. Betgi linamynis, ypatingas tuo, kad buvo dirbama naktimis: dieną jaujos pirtyje linų stiebeliai buvo karštyje džiovinami, naktį rankiniais mintuvais vyrų laužomi „minami“, merginų – čia pat išlaužtos iš stambių spalių linų saujos braukiamos lengvesniais mintuvais ar brukamos bruktuve.

Jauja būdavo apšviesta besikūrenančių šakalių (juos kurstyti buvo paauglių ir karšinčių senelių darbas) ar prie sienos pakabinto žibinto. Puiki proga vaikinams apsitaisius šmėklomis, pagąsdinti merginas.

Serijos navigacija:<< Lietuviškos šventės lapkritį       

„LSBA naujienos“ – naujausi tinklaraščio įrašai el. paštu ne dažniau kaip kartą per savaitę. Užsisakydami naujienlaiškį, sutinkate su mūsų Privatumo politika. Prenumeratos galima atsisakyti bet kuriuo metu.


Parašykite komentarą