Senoviški lietuviški rugsėjo pavadinimai: paukštlėkis, vėsulinis, šilų, rudeninis, rudugys, viržių, rujos, strazdinis, sėjos, veselinis, vesulis.
Rugsėjo 8 d. – Sėmenė, Šilinė
Rugsėjo 14 d. – Šv. Kryžiaus išaukštinimo diena
Rugsėjo 21 d. – Alutinis, šv. Matas
Rugsėjo 22 d. – Rudens lygiadienis
Rugsėjo 29 d. – Dagos diena, Dagotumės, Mykolinės, pereinama prie žiemos laiko
Saulė vis žemiau užkopia, dienos – trumpyn. Medžiai ima puoštis rudens spalvomis. Tai – derliaus mėnuo. Laukai, sodai, miškai džiugina gėrybėmis. Paukščiai telkiasi į pulkus, ruošdamiesi kelionėn.
Sėmenė. Žieminių rugių sėja. Geriausia sėti po pilnaties antrą arba trečią dieną. Sėjos metą nurodo ir tokie požymiai: gervės būriais pradeda traukti į pietus, o tilvikai bėgioja po dirvonus ir šaukia.
Prieš sėją šeimininkas iškūrendavo pirtį, gerai išsiprausdavo, persirengdavo švariais marškiniais. Laukan pasiimdavo duonos, kurią pakasdavo dievams ir tik tada pradėdavo darbą. Rugius reikia sėti delčioje – kad šaknys tvirtos būtų (nors kitus javus būtinai per priešpilnį ar pilnatį – kad brandesni būtų). Ariant pūdymą taip pat žiūrėta delčios – mat ariant jaunaty, priešpilny ar pilnaty dirvoje esą labiau želiančios piktžolės.
Alutinis. Gamtoje apie šį laiką įvyksta ryškūs rudeniniai pokyčiai. Jau nebegalima maudytis upėje ar ežere ir net vėžių gaudyti. XIX a. dar buvo gyvas tradicinis paprotys pasigaminti pirmojo alaus iš tų metų miežių derliaus. Tad šventę, atokvėpį nuo rudens darbų, dar vadindavo Koštuvėmis, Ragautuvėmis.
Alų šiai šventei darydavo ne įprastinį, bet apeiginį, kaip per pabaigtuvių sambarį – trejų devynerių. Jam reikėdavo paimti devynias saujas pirmojo pjovimo javų, kiekvieną saują padalinti į tris dalis. Iškūlus sumaišyti su miežiais, tada sumalti ir daryti alų.
Rudens lygiadienis. Žemė savo kasmetinėje kelionėje apie Saulę pasiekė rudens lygiadienio tašką. Tai astronominė rudens pradžia. Susilygina dieną su naktimi. Iš tikrųjų tamsusis paros laikas prilygsta šviesiajam kiek vėliau, rugsėjo 25 – 26 d.; mat šviesos spinduliai, eidami pro Žemės atmosferą tarsi pro kokį lęšį, lūžta ir šiek tiek pailgina šviesiąją paros dalį.
Apie lygiadienį gamtoje vyksta ir daugiau svarbių pokyčių: smarkiai atvėsta ežerų vanduo, ištinka pirmosios gilios šalnos, baigiasi masinis paukščių traukimas į pietus, miške prasideda kanopinių žvėrių vestuvės. Šios dienos yra vienos iš pagrindinių metų laiko skaičiavimo sistemoje, sudarančioje kalendorių.
Lietuvoje yra paleoastronomijos paminklų – akmenų, išdėstytų rytų – vakarų kryptimi, o tai sutampa su Saulės azimutais tekėjimo ar laidos metu per lygiadienius. Įsigilinus į liaudies meno simbolius, taip pat aiškėja, kad baltų pasaulėjautoje lygiadieniai struktūrizuodavo laiką ir erdvę.
Dagos šventė, Dagotuvės. Žodis „daga“ reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius žiemkenčių daigus. Iki Dagos ūkininkai baigdavo bulviakasį. Nusikasti bulves šeimynai nelengva, tad dažnai šiam darbui būdavo kviečiama talka. Kol visos bulvės nenukastos, pagal seną paprotį šeimininkė jų nekepdavo: kitąmet mažos te užaugs. Neskubėdavo bulvių pilti į rūsį ar kapčiuoti. Tam reikia palaukti Mėnulio pilnaties; pradėti pilti nuo pietų pusės – tada per žiemą tikrai nesušals. Kur talka, ten juokai, šmaikštavimai.
Šios dienos pagada pranašauja ateinančios žiemos ir visų būsimųjų metų orus. Jei pučia vakaris – žiema bus permaininga, jei pietys – šilta, rytys arba šiaurys – snieginga. Giedra per Dagotuves žada šaltą žiemą.