Lietuviškos šventės lapkritį

wp-content/uploads/2019/06/imgLiaudiesSventes.png

Senoviški lietuviški lapkričio pavadinimai: vėlius, lapkrėstis, septintinis, visagavis.

Lapkričio 1 d. – Visų Šventųjų diena, Ilgės
Lapkričio 2 d. – Vėlinės
Lapkričio 11 d. – Paskutinė rudens šventė, Šv. Martynas
Lapkričio 23 d. – Lietuvos karių diena, šv. Klemensas, Žvejų diena
Lapkričio 25 d. – Šv. Kotryna
Lapkričio 30 d. – Pirmoji žiemos šventė

Šį mėnesį užbaigiami visi lauko darbai. Kartu su derliumi iš laukų sugrįžta ir protėvių dvasia, ten globojusi pasėlius ir javo brendimą. Pasirodo tikrasis ruduo – su tamsa, darganomis, šaltukais ir vėju. Jo naktys tamsiausios metuose.

Visų Šventųjų diena, Ilgės. Popiežius Bonifacas IV liturginę šventųjų atminimo švente VII a. pradžioje paskelbė lapkričio 1-ąją. Tai buvo Visų šventųjų diena. Tai diena, kai prisimenami mirusieji ir elgetos, žmonės, kurie nepajėgia darbu pelnyti sau duonos. Tai gyvųjų ir mirusiųjų ryšių, draugystės atnaujinimas.

Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė. Ją švenčią viso pasaulio žmonės. Ant sutvarkytų kapų uždegamos žvakutės. Tai ramybės ir tylos diena. Vėlinių apeigose iškyla du svarbiausi momentai: vaišės su apeigomis, maldomis bei aukomis ir ugnies deginimas. Iki krikščionybės išplitimo Lietuvoje visos tos apeigos buvo atliekamos kapinėse, alkose ( šventuose miškeliuose) kuriuose rinkdavosi žmonės iš visos apylinkės, atsinešdavo valgio bei gėrimo ir pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukojo dievams, o ypač perkūnui, kad jis pastiprintų mirusiųjų vėles. Dar XVI a. ir vėliau mirusiuosius dažnai valgydindavo kapinėse, pagonišku papročiu savo proseniams iš vakaro dėjo dubenis ir šiupinio raugtinės. Bažnyčiai uždraudus viešai atliekamas vėlėms skirtas apeigas perkėlė į namus.

Lietuviai vėlėms gamino tamsius patiekalus: jukas, barščius, vėdarus su krauju ir t.t. Patiekalų turėjo būti 12. Paruošę maistą, švariai iššluodavo gryčią, patys išsiprausdavo pirtyje, užtiesdavo balta staltiese stalą sustatydavo ąsočius su gėrimu. Tada atidarydavo langus ir duris. Prie stalo žmonės rinkdavosi tyliai, be jokio triukšmo. Sunešus ant stalo valgius, šeimininkas pakviesdavo gimines vėles vaišintis. Žmonės pasakoja, kad per valgių garus matydavę mirusiuosius. Namuose viešpataudavo visiška tyla. Tuo metu priemenėje uždarydavo šunis, kad nelotų ir nenubaidytų ateinančių vėlių. Praslinkus tam tikram laikui, kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavo, šeimininkas su jomis atsisveikindavo, prašydamas jokios žalos namams nedaryti. Po to šeimininkė nuimdavo nuo stalo maistą, staltiesę, apversdavo ją, vėl sustatydavo maistą ir prasidėdavo gyvųjų puota, lydima maldų. Kitur šeimininkas (ankščiau žynys) šaukė į vaišes gimines kiekvieną atskirai iš eilės. Kiekvienai mesdavo pop stalu po iškeptą bandelę ar blyną. Be to, patys besivaišindami, metė maistą portalu arba statė puodus su maistu už lango.
Be artimųjų giminių vėlių, žmonės prisimindavo tragiškai žuvusių vėles.

Per Vėlines žmonės puošdavo mirusiųjų kapus, degindavo žvakes (Žagarė), dalindavo elgetoms duoną, kad metai būtų bitingi, kad rugiai derėtų. Žmonės tikėjo, kad atsilankiusias į namus vėles esą galima pamatyti žiūrint per žiedą. Visoje Lietuvoje žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės per Vėlines lankydavosi bažnyčiose, koplyčiose, negyvenamose trobose ir kt.

Paskutinė rudens šventė. Tai įspūdinga rudens palydų šventė, padėka derliaus dievams. Tada atsiskaitoma, atpilant javais, su kalviu, kerdžiumi, malūniuku, išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai. Piemenėliai galulaukėje, pamiškėje išsirinkdavo patį drūčiausią, balčiausią ( sniego simbolį ) beržą. Kad tik greičiau pasnigtų, apie beržą – vilties medį – triskart apvesdavo baltą ožką.

Šv. Martynas. Šv. Martyną bažnyčia švenčia IV a. Italijoje gyvenusio vyskupo, pasižymėjusio gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Martynas – paskutinė rudens šventė. Pietvakarių Žemaitijoje baigdavosi samdinių laikas. Atsiskaitydavo su kaimo samdiniais – kalviu ir kerdžiumi. Jiems atlyginti bendrai supildavę grūdų ir sudėdavo grūdų ir sudėdavo kitų reikalingų produktų.

Žvejų diena. Tądien iš vandens ištraukiamos valtys.

Pirmoji žiemos šventė, Burtų diena, Saulės grįžtuvių laukimo pradžia. Saulės lauktuvės pilnos paslaptingumo ir magijos. Tikima, kad tuo metu visur bastosi dvasios, galinčios ir pakenkti žmogui. Norint joms įtikti nepilamos pagalvės (varnos žąsiukus išnešios), nevejami botagai (avys kvaituliu suksis), nekerpamos avys (vilnos bus netikusios, šiurkščios). Per lauktuves nevalia smarkiai linksmintis, privalu pasninkauti.

Serijos navigacija:<< Lietuviškos šventės spalį       Lietuviškos šventės gruodį >>