Senoviški lietuviški spalio pavadinimai: vėlinis, visagalis, septintinis, lapkristis, spalinis.
Spalio 4 d. – Šv. Pranciškus
Spalio 7 d. – Šv. Marija Rožančinė
Spalio 8 d. – Šv. Brigita
Spalio 21 d. – Šv. Uršulė
Spalio 28 d. – Simajudas
Šis mėnuo – svarbių pokyčių gamtoje metas. Pirmosiomis jo dienomis vidutinė temperatūra nukrenta žemiau 10 °C, o paskutinėmis – ir žemiau 5 °C. Tai sustabdo augalų vegetaciją, jie pradeda ruoštis žiemos miegui. Mėnesio viduryje šalnos nukrečia auksą nuo medžio šakų. Spalio vidurys – pats žąsų traukimas į pietus.
Nors bulvės nukastos, tačiau darbų tikrai netrūksta. Senoliai sako, kad kaupuose bulvių žiurkės neėda, jeigu jos sudėtos senagalyje. Rudeninis mėžimas turėtų būti atliekamas per delčią. Kad dirvoje išnyktų usnys, buvo daromas toks burtas: vežant mėšlą, po vežimu parišdavo Perkūno trenkto medžio pliauską.
Spalis – geras metas sodą užveisti ar praplėsti, atjauninti. Kad jauni medeliai greitai duotų derlių, sodinti patariama per jauną Mėnulį. Tik vyšnioms toks laikas netinka, – nors gausiai žydės, bet šakelės nuo uogų neraudonuos. Namų šeimininkės nepavargdamos ruošia daržovių atsargas žiemai. Kopūstus geriausia dėti esant senam Mėnuliui. Tokie gerai laikos, būna kietoki, skanūs valgyti. O burokus geriau užraugti per jauną – tada bus minkšti, greitai suverdantys.
Šv. Pranciškus – vienas artimiausių lietuviškai dvasiai krikščionių, maldose bei giesmėse šlovinęs sesę saulę, brolį mėnulį, net brolį vilką ir sesę mirtį, basakojis šventasis, sakęs pamokslus paukščiams ir žuvims, ugniai ir vandeniui, vėjui ir lietui… Asyžietis – vyriausias Italijos šventasis globėjas, paskelbtas ir gamtos globėju. Pranciškonai – bene pirmieji krikščionių vienuoliai, įsikūrę Lietuvoje. Pranciškonai misionieriai minimi Mindaugo, Gedimino laikais, bet vienuolynai ėmė kurtis tik po Lietuvos krikšto 1387 m. Du pirmieji Vilniaus vyskupai Andrius (1388-1398) ir Jokūbas (1398-1407) buvo pranciškonai. O jau 1400 m. Kaune, ant Nemuno kranto pastatyta Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčia ir įkurtas pranciškonų vienuolynas. Šiuo metu Lietuvoje veikia 3 pranciškonų vienuolijos (2 vyrų ir 1 moterų) – Kretingoje, Kaune, Vilniuje, Dotnuvoje, Kryžių kalne, Medininkuose bei trečiasis ordinas arba Lietuvoje vadinami tretininkai – pranciškonai pasauliečiai.
Žinomas „švento Pranciškaus varpelis“, kuriuo skambindami ir melsdamiesi šią dieną apeidavo pasėtų rugių dirvas. Liaudyje Šv. Pranciškus ir Šv. Brigita (spalio 8 d.) laikyti augalų, gyvulių globėjais.
Švč. Marija Rožančinė. Šio ikonografinio tipo paveiksluose vaizduojama soste sėdinti Dievo Motina su Kūdikiu ant kelių ir apačioje klūpantis Šv. Dominykas, kuriam Marija arba Kūdikis duoda Rožinį. Pasak legendos, Šv. Dominykas vienoje vizijoje regėjęs Mariją, duodančią jam karoliukų vėrinį, kurį jis pavadinęs Švč. Dievo Motinos rožių vainiku.
Rožių vainiko dovanojimas – senas paprotys. Dar viduramžiais pagal tradiciją nelaisvas žmogus dovanodavo savo šeimininkui rožių žiedų vėrinį, taip išreikšdamas pagarbą.
Šv. Brigita (spalio 8 d.) laikyta augalų, gyvulių globėja.
Šv. Uršulė – legendinė šventoji kankinė, manoma, gyvenusi IV a. Britanijoje. Pasak legendų, kartu su 11 000 mergelių piligrimų buvusi nužudyta prie Kelno, joms grįžtant iš Romos.
Šv. Uršulė laikoma netekėjusių mergelių globėja.
Simajudas – tai diena, skirta maldoms už mirusius, kuriems rengiamos vaišės. Liaudyje šią šventę vadindavo Diedai, Dziedai, Dziady (Baltarusijoje), Paminėklai, Paminklėliai. Vėlių paminklėliai (kai kur jie švęsti ne spalio 28, o 29 d.). Kartu šią dieną vykdavo atlaidai, triukšmingi trečiojo derliaus, rudens gėrybių, amatų jomarkai (Simajudo turgūs). Senovėje tai buvo didžiosios derliaus nuėmimo šventės dalis – linarūtės pabaiga, šiltojo metų laikotarpio palydos. Tai tarsi savotiškos rudeninės „Užgavėnės“, kurių atgarsiai, matyt, yra išlikę Vakarų kraštuose trimis dienomis vėliau (spalio 31 d.) švenčiamoje siautulingoje, su įvairiausiais burtais ir pranašavimais, pokštais bei gąsdinimais, šventėje „Halloween“ (Hallowmas Eve – Visų Šventųjų dienos išvakarės).