Senoviški lietuviški balandžio pavadinimai: žiedų, sultekis, velykų, karvelinis.
Balandžio 1 d. – Melų, juokų diena
Balandžio 4 d. – Šv. Izidorius, Pirmosios vagos diena
Balandžio 13 d. – Verbų (palmių) sekmadienis
Balandžio 18 d. – Šv. Apolonija
Balandžio 20 d. – Šv. Velykos
Balandžio 22 d. – Pasaulinė žemės diena
Balandžio 23 d. – Ganiklio diena, Šv. Jurgis, Jorė
Balandžio 25 d. – Daržų diena, Šv. Morkus
Grįžtančius paukščius pasitinka žibučių, plukių žiedais pasipuošę miškai. Balandis – gamtos gelbėjimo nuo teršalų ir medelių sodinimo mėnuo. Jei balandžio mėnuo šiltas, reikia tikėtis geros vasaros su rudeniu. Jei balandis sausas, toks bus ir birželis. Gaspadoriai nori balandžio šlapio, tada vasarą nestokos vandens.
Melų, juokų diena. Melagių ir juokų diena yra žinoma ir lietuvių tradiciniuose papročiuose. Dažnai balandis prasideda gamtos išdaigomis. Čia šilta, miela; čia staiga papučia žvarbus vėjas, pašąla, pasninga, – apgaulingi pavasario orai.
Jei balandžio 1-ąją pavyks ką nors apgauti, seksis visus metus. Kitur sakydavo, jei apgavai balandžio pirmąją, tai seksis apgaudinėti visus metus. Apgautasis neužsigauna, nors iš jo ir juokiasi. Tikėta, kad iš apgauto žmogaus atimama laimė. Pirmąją balandžio dieną kaimynai vienas kitą patikrindavo, kaip pasiruošę sėjai. Apsileidėliams ir tinginiams iškrėsdavo pokštų. Pavyzdžiui, radę netvarkingai išmėtytus padargus, užkeldavo juos ant stogo ar įstumdavo į tvenkinį. Paaugusius vaikus mokydavo nuovokumo: pasiųsdavo į kaimynus ko nors nesamo parnešti: paukščio pieno ar margo niekučio.
Moterys balandžio 1-ąją keisdavosi daržovių sėklomis, o vaikai žaisdavo „gyvo žalio“ (reikia su savim būtinai turėti šviežią žalią lapelį, antraip gausi sprigtą į nosį). Saulei tekant, stebėdavo pirmojo spindulėlio padėtį ant palangės, pasižymėdavo ją angliuku. Vėliau kas rytą džiaugdavosi vis toliau nubėgusiu – greiti pavasario žingsniai.
Šv. Izidorius. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, balandžio 4-oji paskelbta Izidoriaus varduvėmis. Šv. Izidorius laikomas artojų globėju. Tikėta, kad jis padeda dirbti laukų darbus. Izidorius skulptūrose būdavo vaizduojamas su šiaudine skrybėle ant galvos, drobiniais marškiniais ir su sėtuve rankose. Kartais jis vaizduotas ariantis dviem arkliais ir iš paskos lydimas angelo.
Šv. Izidorius (1070–1130) gimė Madride. Visą gyvenimą jis tarnavo pas ūkininkus, išgarsėjo doru gyvenimu ir atsidavimu kitiems. Po mirties buvo paskelbtas šventuoju.
Pirmosios vagos diena. Arti pradėdavo, pastebėję vakaro žaroje nusileidžiant Sietyną. Artojas į lauką išeidavo šeimininkės lydimas, įsidėjęs žiaubrę duonos, žiupsnelį druskos. Prieš kinkydamas, arklį triskart apvesdavo aplink plūgą. Pabučiavęs žemę, vagoti pradėdavo prieš vėją, iš rytų į vakarus arba šiaurę. Pirmąją vagą užversdavo atgal – kad karvės pieningos būtų. Tarsi atsiprašo šiuo veiksmu už žemės maitintojos nugaros išdraskymą – augink ir vešliąsias pievas. Pirmąją vaga artojas stengėsi išarti tiesiai, nesustodamas, kad visus metus sektųsi ūkio darbai. Ji buvo ariama negiliai. Grįžusį iš lauko artoją merginos perliedavo vandeniu: ir arkliai bus riebūs, ir sausra javų neišdžiovins. Visa tai – prosenoviškų apeigų aidai, mitinio pasaulio suvokimo reliktai.
Sėdami javus, žiūrėdavo Mėnulio fazių. Paprastai stengdavosi sėti javus ir sodinti daržoves priešpilnyje, kai didėja Mėnulis – taip augsią ir pasėliai. Priešingai, jei Mėnulis mažėja, tai ir pasėliai mažėsią. Ypač vengdavo jaunatyje sėti žirnius ir pupas, tikėdami, kad jie visą laiką žydės ir neduos ankščių. Žirnius sėti ir bulves sodinti patardavo tada, kai danguje daug baltų debesėlių – būsiąs geras derlius.
Šv. Velykos. Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Visi tvarkosi namus. Velykas švęst reikia švariems. Sutvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų. Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykis važiuodamas padėjo. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais – skutinėjimu arba karštu vašku.
Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namie, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios – žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.
Velykinis margutis. Romėnai sakydavo, kad viskas prasideda „ab ovo“ („iš kiaušinio“). Įvairių pasaulio tautų kosmogoniniai (pasaulio sutvėrimo) mitai, etimologinės sakmės aiškina apie Visatos atsiradimą iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Margutis – kosminio embriono, Naujųjų Metų, kitados švenčiamų pavasarį, augmenijos naujam gyvybės ratui prasidedant, simbolis. Pirmykščiam žmogui paukštis atnešdavo pavasarį – išsigelbėjimą nuo bado ir šalčio. Todėl jie buvo sudievinami. Deivei – Paukštei – buvo aukojamas pirmasis iš rastų kiaušinių. Jis buvo dažomas raudonai, kraujo ir ugnies spalva. O gal pažymimas ir paukščio pėduke… Šias pėdukes kaip labai dažną ornamentą matome ir ant tradicinių lietuviškų margučių.
Dažną margutį ornamento juosta dalija pusiau. Ji susideda iš paukščio pėdelių arba spinduliukų pusapskritimių – tekančios ir besileidžiančios Saulės simbolių. Pastaroji išreiškia nuolat pasikartojančio laiko idėją: diena po dienos, metai po metų… Abiejuose kiaušinių galuose vėlgi Saulės. Viršuje – dieninė, apačioje – požemio mariomis keliaujanti į rytus. Dažnai saulutės apsuptos dantytais, taškuotais ratais. Šie yra suartos, įdirbtos ir rasos ar lietaus lašais apšlakstytos dirvos simboliai. Dieninė Saulė glosto ją šiluma, naktinė palaisto rasa. Margučio dalijimą į dieną ir naktį patvirtina paprotys pirmąją Velykų dieną daužti tik smailųjį kiaušinio galą, antrąją – bukąjį. Jeigu kiaušinis apvedamas juosta išilgai, lieka nemaža vietos jo šonuose, kur gali tilpti didesnis ženklas. Seniausiuose margučiuose čia vėl rasime su žemdirbį globojančia Saule susijusių simbolių. Tai žaltys su Saulės karūna, Saulės vežimas, Pasaulio modelis (tai, kas yra „po Saule“), saulėgrįžų – vasaros ir žiemos – priešprieša. Pakartoję vašku ar peiliuko rėžiu senoviškuosius ženklus – tarsi prisiliesime prie tolimo laiko, sustingusio ties tautos istorijos ištakomis, tarsi nutiesime tiltą per kartų kartas ir šimtmečius.
Dienos po Velykų. Tradiciniuose mūsų tautos papročiuose labai reikšmingomis laikytos ne tik Dižiosios savaitės dienos, bet dar trys–keturios po jos. Galima manyti, kad tai senosios devyniadienės savaitės, sudarytos pagal Mėnulį, atminimas.
Pirmosios Velykų dienos vakare kaimo vaikinai susirinkdavo į būrį „lalauninkų“. Lankydavo kaimynus su gerais linkėjimais, palydimais dainomis ir muzika. O ypač gražias dainas lalauninkai išgiedodavo prie tų namų, kur gyvena mergaitės:
„Išeik, mergele, ant didžio dvarelio.
Rūtele, rūta žalioji.
Tai ir patieski margą abrūselį,
Tai tu surinksi aukso raselę,
Ir nuprausi sau skaistų veidelį…“
Žinoma, buvo apdovanojami margučiais ir Velykų stalo skanumynais. Iš gražiausių margučių rinkdavo jų „karalienę“. O kurių ne taip gaila, – į daužynes ar rideniman. Galima jais ir paburti: smarkiai pasuk margutį ir žiūrėk, į kur sustos jo smaigalys: jei į pietus – iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, į šiaurę – pavasaris bus šaltas, jei į rytus – sausas, į vakarus – lietingas. Jei pirmojo pramušto kiaušinio duobutė viršuje – bus geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų.
Antrą Velykų dieną jau mažiukai vaikai eina kiaušiniauti. Porą gražiausių margučių gaudavo iš krikšto mamos. Geri kaimynai taip pat apdovanodavo, tik to reikėdavo nusipelnyti sakant „oraciją“: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, snapu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki…“ Dar tą pačią dieną prosenovišku papročiu namų šeimininkui plaunamos rankos, o šeimynykščius galima aptaškyti vandeniu. Jaunimo džiaugsmui – sūpuoklės.
Ketvirta Velykų diena – ledų diena. Kad ledai javų vasarą neiškapotų, negalima liesti žemės: arti, akėti, net kuolo žemėn kalti. Pašalui iš žemės traukiantis, o ypač pasirodžius jauno Mėnulio pjautuviukui, lapuočių skaidulomis supulsuoja sula. Neša ji gyvybinę jėgą pumpurams. Seniau kaime sulos neleisdavo per Jurgines, mat tąnakt joje prausdavosi ar net maudydavosi raganos. Sula suteikdavo joms galios apžavams ir visokiems kerams. Pasakodavo, kad iš taškymosi suloje pažindavo, kurios iš kaimo moterų raganaujančios. Tad Jurginių vakare sulos indą reikėdavo apversti dugnu į viršų, o rytą sulos likutį išpilti žemėn, nes galima apsinuodyti. Sulos anksčiau prisiraugdavo vasarai: supildavo į kubilus, dėl skonio gardumo įdėdavo serbentų šakelių, kartais apynių. Užpildavo avižomis, kurios sudygusios sudarydavo želmenų plutą. Vėsioje vietoje tokią galima išlaikyti iki didžiojo darbymečio. Saldžiausia – klevų sula.
Ganylio, Šv. Jurgis (Jurginis), Jorė. Tradiciniame lietuvių kalendoriuje Jorė – labai svarbi šventė. Galėjo būti kitados švenčiama kaip Naujieji Metai, nes vidutinio klimato kraštuose sutampa su naujo augmenijos ciklo pradžia. Tai gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos Jorio garbinimo šventė. Joris – pavasarinis Perkūnas. Jurginių dainose sakoma, kad Joris atrakinąs žemę ir paleidžiąs žolę. Į saulę išsistiebia gležni želmenys – galima iš tvartų ginti sunkų žiemos badmetį perkentėjusius gyvulius. Žinoma, su tam tikromis apeigomis: kad metai būtų pieningi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti. Todėl gyvuliai smilkomi verbos šakele, o po tvarto slenksčiu padedami du dažyti kiaušiniai – joručiai – ir užrakinta spyna. Per Jurgines griežčiausiai drausta judinti žemę – arti, akėti, sėti, kasti. Net kuolo į žemę įkalti nevalia.
Šv. Morkus. Šv. Morkus – vienas iš Naujojo Testamento Evangelijų rašytojų. Pasakojama, kad jis buvęs apaštalo Petro palydovas ir vertėjas. Jis krikštijęs pagonis, buvo persekiojamas ir už tai nužudytas. Labai įdomios ir prasmingos yra sakmės apie šv. Morkų. Štai užrašyta Ilgiškėlių apylinkėse: „Kartą švenčiausiai panelei Marijai prapuolė sietas, kuriuo miltus sijodavo. Sužinojo, kad velniai pavogė, nusiuntė šv. Morkų atimti. Velniai nenorėjo gražume atiduoti sieto ir šv. Morkui teko su jais apsipešti. Užtat ir sakom: „Daužosi kaip Morkus po peklą“. Besimušdami sietą sulankstė, ir Marija negalėjo juo naudotis. Pakabino tada ant dangaus, ir dabar mes jį matome, tik vadinam Sietynu“. Sietynas – dažniausiai tautosakoje minimas lietuviškas žvaigždyno vardas (astronomų terminais, tai – Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne). Kuo žemiau saulei nusileidus jis matyti vakaruose, tuo arčiau pavasaris. Kai Sietynas įeina į vakaro žarą, laikas pradėti pavasario sėją. Todėl sakoma: „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“. O sakmėje apie šv. Morkų žymūs archaiško mito atšvaitai. Tyrinėtojai mano, kad veikėjus čia turėjo atlikti baltų mitinės būtybės: Mariją – Laima, šv. Morkų – Perkūnas, velnius – požemio ir gyvulių valdovai, Perkūno priešininkai. Taigi sakmėje išreikštas tam tikras priešiškumas tarp žemdirbių ir gyvulių augintojų. Šio etninio kultūros fenomeno priežastys dar netyrinėtos, tai viena iš daugelio mums protėvių užmintų mįslių.
Daržų diena. Žmonės šį svarbiausią darbą pradėdavo nuo morkų. Lysvės gale kuolą įsmeigdavo, kad užaugtų tokios pat didelės. Kitų darbų vengdavo: kad ledai vasarą javų neiškapotų, kurmiai laukų nesuverstų.