LSBA narių susirinkimas 2024-07-20

2020 m. liepos 20 d. šeštadienį, 11 val. šaukiamas Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas. Susirinkimo vieta: Domeikavos seniūnija, Bažnyčios g. 2, Domeikava, Kauno rajonas.

 

Darbotvarkėje:

  1. Ataskaita už 2023 metus.
  2. Revizijos ataskaita už 2023 metus.
  3. Veiklos planas ir pagrindinės kryptys.
  4.  Pajamų-išlaidų sąmatos 2024 metams tvirtinimas.
  5. Kiti klausimai.

Maloniai kviečiame dalyvauti

Kliūčių ruožas šliužams

Kaip savomis rankomis suręsti barjerus vieniems sunkiausiai atgrasomų daržo kenkėjų?

Pilvakojai moliuskai – visų sodininkų ir daržininkų galvos skausmas, ypač pastaraisiais metais, kai šliužai į mūsų puoselėjamas lysves ėmė žygiuoti armijomis. Lėti ir nerangūs pažiūrėti, tokie gyviai sugeba žaibiškai greitai suryti didžiąją dalį derliaus. Chemijos naudoti labai nesinori, užtat galima nusipirkti kelių rūšių gaudyklių. Bet ar įmanoma su šiais rajūnais susidoroti savadarbėmis priemonėmis?

Įmanoma pabandyti. Vienas patikimiausių būdų kovoti su pilvakojais moliuskais – ne tik šliužais, bet ir sraigėmis – visokios užtvaros, neleidžiančios kenkėjams pasiekti augalų.

Kiaušinių lukštai

Pilvakojų moliuskų labai jautri papilvė. Šliaužti šiurkščiu ar tuo labiau dygiu paviršiumi jiems skausminga. Todėl dauguma daržininkų tuo pasinaudoja rinkdamiesi atgrasymo priemones apsauginiams barjerams aplink augalus įrengti. O kiaušinių lukštai – viena prieinamiausių iš tokių priemonių.

Kiaušinių lukštus reikia gerai išdžiovinti, lengvai susmulkinti ir pabarstyti jais dažniausiai šliužų lankomų lysvių perimetrą arba aplink kiekvieną augalą. Tikinama, kad kenkėjai tokios užkardos neįveikia ir daržovės lieka sveikos.

Be kiaušinių lukštų, kai kurie naudoja smulkintus riešutų kevalus, kitas šiurkščias medžiagas, pavyzdžiui, rupų smėlį, kriaukleles, net kavos tirščius. Bandžiusieji teigia, kad tinka ir pelenai, pjuvenos, spygliuočių spygliai ir panašios priemonės. Deja, šis metodas turi didelį trūkumą: gana greitai tokios užkardos praranda savo apsaugines savybes. Pelenai sumirksta, pjuvenos ar lukštai prasiskverbia į dirvožemį…

Dėl to barjerus būtina atnaujinti. Jeigu išvis verta tą daryti – nuomonių, kad kiaušinių lukštai šliužų nesulaiko, girdisi daugiau nei priešingų. Be to, svarbu atminti, kad kai kurios apsaugai naudojamos medžiagos keičia dirvožemio pH – didina (kavos tirščiai) arba mažina (pelenai) žemės rūgštingumą, taigi naudoti jas reikia labai atsargiai.

Pipirinė juosta

Sukurti apsauginį barjerą nuo šliužų galima ir pasitelkus pagrindinę aitriųjų paprikų savybę. Reikės plačios lipnios popierinės juostos ir aitriųjų paprikų miltelių. Šiais storai apiberkite lipniąją juostos pusę ir apjuoskite lysves. Galima vietoj paprikų naudoti druską.

Jeigu nėra gausių ir intensyvių kritulių, tokie pabarstai greitai nuo juostų nenusiplauna, tad ir atnaujinti jas netenka taip dažnai, kaip anksčiau aprašytus barjerus. Didelės žalos dirvožemiui prieskoniai irgi nedaro.

Apkabos iš parankinių medžiagų

Sodo prekių parduotuvėse galima rasti specialių apkabų nuo šliužų ir sraigių – metalinių arba plastikinių žiedų, kuriais apjuosiami augalai. Tačiau tokių barjerų nesunku prasimanyti ir patiems – iš parankinių daiktų. Pavyzdžiui, senų skardinių kibirų su kiaurai prarūdijusiu dugnu ar suskilusių plastikinių dubenėlių, panašių talpyklų (svarbu, kad jų aukštis būtų ne mažesnis kaip 15–20 cm).

Tokių daiktų jau niekada nebegalėsite naudoti pagal paskirti, o apsaugai nuo pilvakojų moliuskų jie gali labai praversti. Tereikia išstumti kibiro ar dubens dugną ir apgobti juo augalą gerai prispaudžiant žemę prie sienelių.

Kai kurie sodininkai pataria tais atvejais, kai apkaba aukštesnė už augalą, viršų dar uždengti tinkleliu nuo vabzdžių – kad tikrai joks šliužas jo nepasiektų. Tačiau kaip tokiais atvejais augintiniui gauti užtektinai šviesos, žino turbūt tik patys patarėjai.

Plastikiniai buteliai

Tai vienas populiaresnių būdų saugoti derlių nuo šliaužiančių kenkėjų, nes jis lengvai prieinamas ir gana veiksmingas. Apkabų iš plastikinės taros – tik, pageidautina, kuo didesnio tūrio, – galima pasigaminti dviem būdais.

Pirmasis pats elementariausias: reikia nupjauti butelio kaklelį ir dugną, o viršutinėje cilindro dalyje padaryti kelias 3–5 cm įpjovas ir atlenkti jas į išorę. Tai neleis kenkėjams patekti į cilindro vidų ir pasiekti augalą. Beliks įsprausti plastiką į žemę ir gerai apspausti.

Antrasis būdas reikalauja daugiau pastangų, tačiau, kaip tvirtina bandžiusieji, šimtu procentų veiksmingas. Kaip ir pirmuoju atveju, reikia nupjauti butelio kaklelį ir dugną. Vieną cilindro galą supjaustyti arba sukarpyti smulkiomis 5 cm ilgio juostelėmis (kuo jos bus siauresnės, tuo geriau). Jos styros kaip šepetys ir neleis kenkėjams toli nušliaužti: vos tik šliužas atsidurs ant tokio „spyglio“, šis nuo jo svorio atsilenks atgal.

Tinklo tvorelė

Apsauginiai barjerai, kaip jau supratote, gali būti įvairūs. Vieni individualūs – kiekvienam augalui savas, kiti – galintys apjuosti ištisą lysvę. Pastariesiems įrengti labai tinka metalinis ar kitoks tinklas.

Lysvės kampuose įkalkite kuolelius ir pritvirtinkite prie jų smulkų (pageidautina ne didesnėmis kaip 5 mm dydžio angomis, nes šliužų pasitaiko ir visai mažyčių) tinklą.

Tik įsitikinkite, kad jokie išorėje esantys augalai nesvyra lysvės pusėn ar augantieji lysvėje – lanka, tuo labiau iki pat žemės. Jokie aptvarai neišgelbės, jeigu šliužai turės galimybę nušliuožti lapais ten, kur nenorime, kad jie patektų.

Vario juosta

Daug kovojančiųjų su sraigių ir šliužų antplūdžiais yra išbandę ir gal net tebenaudoja statybinę vario juostą. Ir tokiam populiarumui yra paprastas paaiškinimas.

Pilvakojų moliuskų kūneliai padengti gleivėmis, kurios, kaip ir bet koks skystis, gerai praleidžia elektros srovę. Užšliaužusį ant varinio žiedo kenkėją šiek tiek trinkteli elektra. Krūvis nėra mirtinas, bet glebiems gyviams be galo nemalonus, todėl jie stengiasi atsitraukti.

Atkirpkite reikiamo dydžio vario juostos atraižą, sujunkite į žiedą aplink augalą ir įspauskite į žemę. Būtinai patikrinkite, ar augalo lapai nesiekia dirvos paviršiaus. Jei taip, pakelkite juos ir pririškite ar kitaip pritvirtinkite prie stiebo.

Lipni varinė folija

Ji irgi, anot daržininkų, pasiteisina kaip apsauga nuo sraigių ir šliužų. Tokios folijos, naudojamos elektronikoje, juostelės tinkamiausios itin gležnų daigų ir vazonuose, loveliuose auginamų augalų apsaugai. Apsauginiam barjerui įsirengti, be pačios lipnios varinės folijos, dar reikia 9V baterijos (kronos) ir poros laidelių.

Pirmiausia varine juosta apklijuokite visą lovelio ar vazono perimetrą. Įsitikinkite, kad tarp jos galų nėra tarpų. Kad būtų užtikrintai, 0,5–1 cm atstumu nuo pirmosios juostos priklijuokite dar vieną. Ir jeigu jūsų augalai bus lanke po atviru dangumi, apgalvokite, kur įdėti bateriją, kad ji būtų apsaugota nuo kritulių (pavyzdžiui, įstatykite į plastikinį buteliuką). Jei daigus laikysite šiltnamyje, toks „futliaras“ gal ir nebūtinas.

Prie baterijos išvadų prilituokite laidelius, juos izoliuokite. Priešingus galus prilituokite prie varinių juostelių ant lovelio. Kai tik kenkėjai prišliauš iki juostelių, grandinė užsidarys. Po smūgio elektra jiems paprastai dingsta noras tęsti kelionę ta pačia kryptimi.

Įdomus faktas

Ar žinojote, kad šliužai, nors ir neturi galūnių, yra „dešiniarankiai“? Jų kūnai asimetriški ir labiau orientuoti į dešinę – būtent toje pusėje išsivysčiusi kvėpavimo žiauna ir didžioji dauguma organų. Taip yra dėl to, kad šliužai evoliucionavo iš sraigių protėvių, kurie gyveno susisukę kiautuose. Iš čia ir asimetrija. Beje, pasitaiko ir „kairiarankių“ šliužų, tačiau jie nepaprastai reti.

Mirtinas grožis: užgrobs, apvalgys ir dar pasmaugs

Piktžolių, kasmet bandančių sodininkų kantrybę, sąrašas labai ilgas. Tarp jų yra tokių, kurių atsikratyti be galo sudėtinga. Dirvinis vijoklis – kaip tik iš pastarųjų: mielas pažiūrėti, tačiau nepaprastai klastingas augalas.

Kuo gi pavojingi dirviniai vijokliai? Pirmiausia tuo, kad atima drėgmę ir maistines medžiagas, kurios atitektų kultūriniams augalams.

Ypač daug šis žolynėlis nekaltais šviesiais žiedeliais išsiurbia iš dirvos labai reikalingo nitratinio azoto. Dėl to greta augantys kaimynai pradeda justi azoto trūkumą ir, žinoma, nukenčia – liaujasi augę ir vystęsi, ypač vegetacijos periodo pradžioje. Be to, dirvinis vijoklis, kaip aišku jau iš pavadinimo, – vijoklinė piktžolė. Taigi apraizgo viską, kas tik pasitaiko kelyje, taip pat ir kultūrinių augalų stiebus. Dėl to šie gali nulinkti, visai nugulti ant žemės, lėčiau augti ir neužauginti dalies derliaus.

Jei ne šaknimis, tai sėklomis

Dirvinis vijoklis – daugiametis augalas ilgomis plačiai išsikerojusiomis šaknimis, o jo plonytis stiebas gali siekti 1,5–3 metrus. Per sezoną visą stiebą nusėja nedidukai, paprastai apie 2 cm skersmens žiedeliai, forma primenantys baltus arba rusvus piltuvėlius. Žydi jie kelis mėnesius iš eilės – kai pradeda balandį, baigia tik vėlyvą rudenį.

Baugiausia dirvinių vijoklių dalis – jų galingos šaknys, vertikaliai į žemę prasiskverbti galinčios iki 3 m, kai kuriais duomenimis – net iki 9 m. Visgi pagrindinė šaknų sistemos dalis – tai horizontalūs šaknų ūgliai, besidriekiantys 30–40 cm po dirvos paviršiumi. Visi jie nusėti miegančiais pumpurais, kurie, vos pažeidus šaknis, iškart nubunda ir ima leisti naują daigą.

Tai vienas iš būdų, kaip dirviniai vijokliai dauginasi. Tereikia menkos, vos kelių centimetrų šaknies dalelės, kad pakankant šilumos ir drėgmės iš jos išaugtų nauji augalai. Dėl to šitomis piktžolėmis taip sunku atsikratyti. Bet dar vijokliai dauginasi ir sėklomis. Toks kiekis žiedų per vieną sezoną gali subrandinti iki 10000 sėklyčių. Jas išnešioja vėjas, išbarsto gyvūnai ir paukščiai, ir dirviniai vijokliai klesti toliau varydami į neviltį daržininkus. Mat į žemę patekusios dirvinių vijoklių sėklos gali gilumoje išgulėti iki penkerių, o kai kas tvirtina, kad net iki 50 metų ir neprarasti daigumo. Pakanka susiklostyti palankioms sąlygoms, ir jos atgis.

Kaip įveikti neįveikiamą

Žinant neįtikimą vijoklių gyvybingumą, atsikratyti jo, daugelio sodininkų nuomone, neįmanoma. Iš tikrųjų piktžolės atsikratyti itin sudėtinga – pastangos gali užtrukti ne vieną sezoną. Bet aktyviais bei reguliariais veiksmais kartais pavyksta išgyvendinti dirvinį vijoklį iš sklypo visiems laikams.

Veiksmingiausiais kovos su dirviniais vijokliais būdais laikomi šie:

Reguliarus ravėjimas. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tokia elementari agrotechnikos priemonė gali padėti sunaikinti vijoklius. Tiesiog reikia laikytis kelių taisyklių.

Kad pasiektumėte teigiamą rezultatą, būtina išmanyti augalo sandarą. Jau minėjome, kad pažeidus šaknis, piktžolė iš miegančio pumpuro iškart ima auginti naują augalą. Iš pradžių augimui naudojamos šaknies sukauptos maistinės medžiagos. Šaknis, atiduodama savo atsargas, silpsta. Bet kai daigas pasiekia žemės paviršių ir pradeda auginti žaliąją masę, prasideda fotosintezės procesas ir maistingųjų medžiagų gamyba. Šaknys papildo išsekusias jėgas ir vėl tampa kaip naujos. Todėl jūsų tikslas – neleisti dirvinio vijoklio šaknims atsigauti. O tam reikia vos pasirodžiusius daigelius iškart šalinti jiems tik spėjus prasikalti iš žemės, kol dar nepasirodė lapeliai.

Daryti tą būtina reguliariai. Augalo šaknis gali dar kelis kartus padėti miegantiems pumpurams prasikalti, tačiau galiausiai jėgos išseks tiek, kad nauji daigai jau nebeišgalės pasirodyti ir vijoklis pražus.

Sideratai. Dar vienas būdas išprašyti dirvinius vijoklius iš savo sklypo – pasėti sideratų.
Galima pasirinkti bet kuriuos iš sideratinių augalų, svarbu, kad jų šaknų sistema būtų kuo labiau išsišakojusi. Pavyzdžiui, rapsus. Arba garstyčias, eraičinus. Dirvinio vijoklio daigams bus sunku prasibrauti pro tankų jų šaknų kilimą.

Jeigu turite laisvų žemės plotų, sideratus juose galite auginti kiaurą sezoną. Pavasarį – balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje – užsėkite dirvinių vijoklių smaugiamą plotą garstyčiomis. Palaukite, kol visiškai užaugs, subrandins sėklas, o vasarai baigiantis nupjaukite. Išbyrėjusios garstyčių sėklos netrukus sudygs ir vėl sužels, kad rudenį jas dar kartą nupjautumėte ir užkastumėte į žemę.

Kartojant tą kelis sezonus iš eilės, galima visiškai išnaikinti dirvinius vijoklius. Tačiau jeigu darže jums reikalingas kiekvienas kvadratinis žemės metras ir laisvos vietos visiškai nėra, vietoj sideratų galima pasėti kukurūzų arba saulėgrąžų. Jų šaknų sistema irgi labai išsiplėtojusi, galinga – it barzda. Prasiskverbti pro ją iki paviršiaus piktžolėms vargu ar pavyks.

Danga. Visi žinome, kad augti be šviesos negali joks augalas. Tuo galima pasinaudoti kariaujant su dirviniais vijokliais.

Jau nuo ankstyvo pavasario uždenkite lysves bet kokia juoda plėvele, kad piktžolės neprasikaltų.

Sodindami daugelį daržovių irgi galite naudoti juodą daržo plėvelę – ji tinka ne tik braškėms: tereikia išpjauti skyles ir įsodinti daigus. Pastebėsite, kad dirvinių vijoklių tokiose lysvėse bus gerokai mažiau, nei įprastose.

Dirvožemio rūgštumo pašalinimas. Dirviniai vijokliai mėgsta rūgščią žemę. Kad jiems taptų nekomfortiška augti jūsų darže, būtina sumažinti dirvožemio rūgštingumą.
Kaip tas daroma, greičiausiai žinote ir be patarimų iš šalies, tačiau dėl viso pikto priminsime kelis populiariausius būdus.

Kalkės. Jas geriausia berti (0,3 kg vienam kvadratiniam metrui) rudenį, nuėmus derlių, kad netyčia nepakenktumėte augalams.

Kreida. Kaip ir kalkės, ji barstoma tik rudenį (0,4 kg vienam kvadratiniam metrui).

Dolomitmilčiai. Barstyti dirvožemį jais galima ne tik rudenį, bet ir pavasarį, dirbant žemę (0,4 kg vienam kvadratiniam metrui).

Pelenai. Ne tik puikiai mažina dirvožemio rūgštingumą, bet ir yra puiki natūrali trąša (1 kg vienam kvadratiniam metrui).

Herbicidai. Jų griebtis patariama tik tuo atveju, jei visos kitos priemonės nepadėjo ir dirviniai vijokliai toliau užkariauja vis naujas teritorijas. Tačiau turėkite omenyje, kad net stipriausio poveikio herbicidai nepadės per kartą atsikratyti klastingosios piktžolės – naudoti juos teks dar ne sykį.

Dirviniams vijokliams naikinti geriausiai tinka glifosatiniai herbicidai (tokie kaip „Roundup“). Patekę ant antžeminės augalo dalies, jie prasiskverbia į vidų ir keliauja link šaknų taip palaipsniui piktžolę sunaikindami.

Kad herbicidų naudojimas duotų apčiuopiamą rezultatą, 3–4 savaites po purškimo toje sklypo dalyje neatlikite jokių darbų. Nes jeigu atsitiktinai užkliudysite dar nežuvusią vijoklio šaknų dalį, miegantys pumpurai išsprogs ir augalas toliau augs.

Yra ir kitų herbicidų, kuriems dirviniai vijokliai jautrūs, – pasikonsultuokite dėl jų su pardavėjais.
Ir atidžiai skaitykite preparatų instrukcijas. Daugelį herbicidų galima naudoti tik jau nuėmus derlių ar ten, kur neauga daržo kultūros. Puoselėjamame darže jiems ne vieta.

Kažin, ar yra piktybiškesnis augalas už dirvinį vijoklį, tačiau liaudies medicinos ši piktžolė nuo seno itin vertinama. Gydomaisiais tikslais naudojamos visos augalo dalys: šaknys, lapai, stiebai, žiedai. Sudžiovinti jie tinka užpilams, nuovirams, trauktinėms, yra dedami į vaistažolių mišinius.

Nuo ko gelbsti dirvinis vijoklis?

Pirmiausia šis augalas išsiskiria tulžį ir šlapimą varančiomis savybėmis, bet taip pat gydo žaizdas, turi laisvinamąjį poveikį, gerina žarnyno veiklą, stiprina kraujagyslių sieneles ir mažina širdies kraujagyslių sistemos ligų riziką. Tiesa, prieš pradėdami naudoti dirvinį vijoklį gydymo tikslais, kaip ir dėl visų kitų vaistažolių, pasitarkite su gydytoju arba vaistininku.

Ne tik pelenais: ekspertų patarimai, kaip pavasarį pamaitinti braškes, kad derlius būtų gausus

2024-04-16 09:30 ve.lt tinklalapyje buvo publikuotas straipsnis „Ne tik pelenais: ekspertų patarimai, kaip pavasarį pamaitinti braškes, kad derlius būtų gausus“ (žemiau pateikiama jo ištrauka).


Braškės yra šiek tiek kaprizingos, o norint jas auginti, reikia prie to priprasti. Pirmiausia – išmokite laiku pasigaminti trąšų ir supraskite, kokias trąšas ji mėgsta. Galimybės gali būti skirtingos, priklausomai nuo to, kokiu vegetacijos laikotarpiu planuojate jas naudoti. Panagrinėkime, kaip braškių trąšas naudoti pavasarį persodinant ar sodinant, taip pat prieš, per ir po žydėjimo.

Kaip maitinti braškes sodinant pavasarį?

Jei kalbėsime apie braškių dirvą, geriausiai jos augs juodžemyje su pelenų priedu (pelenai šarmina dirvožemį, todėl galima daryti išvadą, kad rūgštus dirvožemis uogoms netinka). Pastaba: braškės taip pat labai nemėgsta durpių.

Sodinant uogas taip pat reikėtų įberti šiek tiek pelenų ar komposto ir pabarstyti žeme, o po to mulčiuoti kompostu. Nepamirškite daigų uždengti plėvele, jei lauke dar šalta, o atėjus pastoviai šilumai ją nuimkite. Skaityti toliau