Sodų bendrijoje vanduo ir nuotekos semia gyventojų namus

Data:    Įrašo autorius: 23 gruodžio, 2025

Agroverslo portale „Agrobitė” 2025-12-23 buvo publikuotas straipsnis „Sodų bendrijoje vanduo ir nuotekos semia gyventojų namus“, pateikiamas žemiau.

Panevėžio rajone, sodų bendrijoje „Ekranas-2“, situacija tapo kritinė. Žibučių alėjos ir aplinkinių gatvelių gyventojai jau du mėnesius kovoja su kylančiu vandeniu – skęsta rūsiai ir gadinamas turtas. Sprendimą rasti sunku: sena drenažo sistema nebepajėgia susidoroti su krūviu, kurį sukelia ne tik krituliai, bet ir nelegaliai prijungtos nuotekos, o ir bendrijos biudžetas ribotas.

Savo namuose tapo įkaitais

Pirmieji pavojaus ženklai pasirodė dar rudenį, tačiau tuomet niekas nemanė, kad tai virs mėnesius trunkančia kova už namų išsaugojimą. „Iš pradžių tai neatrodė kaip katastrofa – po liūties vanduo pakilo, mes jį išpumpavome ir manėme, kad tuo viskas baigėsi“, – pasakojo Žibučių gatvės gyventoja Indra.

Tikrasis košmaras prasidėjo spalio pabaigoje ir tęsiasi iki dabar. „Vanduo pakyla iki kelių. Visas rūsys skęsta. Vyras, įsispyręs į guminius batus, brenda į vandenį, kad pasiektų pečių ir galėtų bent kiek pašildyti namus. Visi mūsų briketai, visas turtas rūsyje tiesiog išplaukė“, – pasakojo moteris.

Situacija pasidarė dar kraupesnė, kai vyras pabandė išpumpuoti vandenį iš šulinėlio gatvės gale. Pajungus galingą benzininį siurblį, į paviršių pradėjo kilti fekalijos.

„Supratome, kad drenažas ne tik užsikimšęs, bet ir tapęs nelegalia nuotekų duobe. Kodėl aš investavau tūkstančius į sertifikuotus valymo įrenginius, o kažkas kitas leidžia sau nuotekas tiesiog pajungti į bendrą drenažą“, – piktinosi Indra.

Vilties kibirkštis nušvito, kai bendrijos tarybos nariai apžiūrėjo vietą ir nustatė konkrečias gatveles, iš kurių teka teršalai. Tačiau po pirminės apžiūros darbai sustojo. „Džiaugsmas buvo trumpas – šiek tiek pasikapstę, jie vėl viską paliko likimo valiai, bendrijos pirmininkas nesiima jokios iniciatyvos. O dabar, pasnigus ir prasidėjus atlydžiui, mes vėl skęstame. Kaimynas Leonas, kurio sklypas žemiau, tiesiog plaukia“.

Atsakymas vienas – laukti

Gyventojai nesėdi sudėję rankų – jie patys siūlo savo techniką, tačiau sako atsimušantys į biurokratijos sieną. „Mes sakome: turime savo techniką, patys kasime, tebūnie nupirksime vamzdį, tik leiskite sutvarkyti, bet atsakymas vienas – laukti“.

Indra pabrėžia, kad kasmet mokami mokesčiai turėtų garantuoti bent minimalią bendros infrastruktūros priežiūrą, ypač kai ji pradeda kenkti žmonių turtui.

„Tai yra bendrijos nuosavybė, mano žiniomis drenažas legalus, bet dabar jis neatlieka savo funkcijų ir naikina mūsų turtą. Draudimas išmokas sumokėjo, bet kas iš to? Problema juk liko. Pamatai mirksta vandenyje, sienas tuoj aptrauks pelėsiu. Dabartinė situacija ekstremali, bet jokios pagalbos nesulaukiam“, – teigė Indra.

Penkiolika metų ramiai gyvenusi šeima dabar jaučiasi apleista ir beviltiška. „Jaučiamės beviltiškai – 15 metų čia gyvename ir nieko panašaus nebuvo. Mes nebegalime laukti, kol mūsų namai taps nebetinkami gyventi dėl kažkieno neveiksnumo“, – teigė Indra.

Drenažas tapo nelegalia nuotekų trasa

„Pagrindinė problema – neveikianti drenažo trasa, į kurią subėga rinktuvai iš visų šoninių gatvelių, namų.  Ši trasa yra pagrindinė arterija, kuria vanduo turėtų pasiekti griovį, tačiau šiuo metu ji yra užsikimšusi. Tikslią priežastį dar bandome nustatyti: vamzdynas gali būti užaugęs medžių šaknimis arba užneštas dėl nuolatinės fekalijų taršos. Nors anksčiau drenažas dar kažkiek pajėgdavo nusausinti teritoriją, dabar situacija tapo nevaldoma. Daugybė nuolat gyvenančių žmonių savo nuotekų valymo įrenginius nelegaliai prijungė prie drenažo sistemos, o ji nėra pritaikyta tokiam krūviui. Nors visiems žinoma, kad valymo įrenginių jungti į drenažą griežtai negalima, tačiau būtent šis papildomas vandens kiekis ir teršalai galutinai užkimšo senąją sistemą, todėl žmonės dabar ir skęsta“, – aiškino pirmininkas R. Siriūnas.

Pasenusi sistema neatlaiko civilizacijos

Anot R. Siriūno,  pagrindinė bėda yra sistemos amžius ir pasikeitusi jos paskirtis – prieš 45 metus šis drenažas buvo projektuotas kaip melioracijos sistema laukams, o ne nuolatinėms nuotekoms iš skalbimo mašinų, dušų, indaplovių todėl šiandien, kai daugybė šeimų čia gyvena ištisus metus, vamzdžiai nebespėja apdoroti tokio milžiniško vandens kiekio.

Problemą dar labiau gilina teisiniai ir techniniai niuansai: seni melioracijos planai niekada nebuvo oficialiai priduoti Savivaldybei, todėl gauti išorinę finansinę pagalbą yra beveik neįmanoma, o pačios trasos dažnai driekiasi po privačiais sklypais ar net užstatytais pastatais, kas fiziškai apriboja galimybes pasiekti užsikimšusias vietas.

Sprendimai remiasi į sąmatą

Nors gyventojai tikisi greitų veiksmų, pirmininkas R. Siriūnas pabrėžia, kad vien jo geros valios neužtenka. Efektyvūs sprendimai reikalauja ne tik laiko, bet ir lėšų.  Bendrijos biudžetas yra formuojamas iš nedidelių, maždaug 40-42 eurų metinių įmokų. Be to, situacija primena teisinį ir finansinį akligatvį: darbai nėra įtraukti į metinę sąmatą, o bendrijos biudžetas griežtai suskirstytas iš anksto numatytiems tikslams.

„Kadangi šie avariniai darbai nebuvo suplanuoti tvirtinant metinį biudžetą, bendrija neturi laisvų lėšų jų įgyvendinimui. Be to, neturiu įgaliojimų asmeniškai nuspręsti dėl papildomų išlaidų. Nežinau ar kiti bendrijos nariai, kurių sklypai neskęsta, sutiks skirti bendrus pinigus drenažo remontui. Reikia  suprasti, kad tai bendras turtas ir bendros lėšos, todėl sprendimą turime priimti kartu“, – situaciją apibendrino bendrijos pirmininkas.

Darbai prasidės artimiausiu metu

Nors bendrijos ištekliai riboti, pirmininkas pabrėžė, kad kartu su valdyba šiuo metu ieškoma būdų, kaip skubiai finansuoti būtiniausius avarinės būklės likvidavimo darbus.

„Dabar laukiame darbų sąmatos patvirtinimo, o per tą laiką jau bandėme pumpuoti vandenį galingais siurbliais, tačiau kiekis toks didelis, kad tai tik laikina priemonė. Atkūrėme nuolydžius ir tuoj pat planuojame artimiausią trasą iš Putino alėjos nukreipti tiesiai į griovį – jei tai pavyks, vanduo turėtų nusekti bent pusmetriu. Jei nepadės tai, nebežinau ką daugiau galima padaryti. Jei žmonės ir toliau naudosis drenažu nuotekoms leisti, situacija tik blogės“, – kalbėjo R. Siriūnas.

 

Laikas keičia kolektyviniais vadintų sodų veidą

Data:    Įrašo autorius: 19 lapkričio, 2025

Žemiau pateikiamas žurnale „Savaitė namie ir sode“ 23 nr. /2025/ publikuotas Laimiaus Stražnicko straipsnis „Laikas keičia kolektyviniais vadintų sodų veidą“, kuriame mintimis dalijasi Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos valdybos pirmininkas Juozas Ravinis.

„Kolektyvinis sodas“ sovietmečiu buvo labai įprastas, gal net kasdien, ypač šiltuoju metų laiku, vartojamas terminas. Anuomet taip vadintų mėgėjiškų sodų sklypeliuose dažnas galėjo prisiauginti daržovių, o šiandien jie jau tapę priemiesčio gyvenimo stiliaus dalimi.

Nors kolektyvinius sodus dažnai laikome sovietinio pasaulio fenomenu, iš tikrųjų daug anksčiau panaši tradicija susiformavo Vokietijoje. Čia dar XVII a. valdžia skirdavo dalį žemės mažas pajamas gaunantiems miestiečiams, kad jie galėtų užsiauginti daržovių ir prieskoninių žolelių sau ir parduoti. Tokių sklypų savininkai jungėsi į sodininkų bendrijas, kurios buvo vadinamos kleine garten.

Kolektyviniai sodai (ELTA nuotr.)

Kolektyviniai sodai (ELTA nuotr.)

Šiandien Vokietijoje yra apie milijoną sodo sklypų. Beveik visi Vokietijoje esantys vasarnamių sklypai yra sodininkų bendrijų nuosavybė. Žmonės gali juos ir išsinuomoti, tačiau privalo griežtai laikytis taisyklių. Vokiečių vasarnamiuose tiesiogine prasme viskas reguliuojama: namų ir šiltnamių dydis, medžių aukštis (ne daugiau kaip 2,5 m!), sodinimo plotas ir pasėlių rūšys. Savo kolektyviniuose soduose vokiečiai negali auginti daržovių ir vaisių, skirtų parduoti, taip pat samdyti darbo jėgos vasarnamiui įrengti ar sodo darbams atlikti. Sode galima turėti tik biotualetą – jokiu būdu ne stacionarų.

Vokiečiams savo vasarnamius leidžiama naudoti tik kaip poilsio vietas. Ten gali būti gultų, pintų baldų bei įvairių dekoratyvinių elementų. Žmonės daug dėmesio skiria savo vasarnamių dekoravimui ir paverčia juos tikromis poilsio vietomis. Namelio plotas negali viršyti 24 kv. m. Ir jokio antro aukšto! Deja, čia draudžiama nakvoti, nes nėra priešgaisrinės signalizacijos, o apie triukšmingus vakarėlius negali būti nė kalbos. Už šių taisyklių nesilaikymą gresia gana didelė bauda.

Sklypo dydis Vokietijoje dažniausiai neviršija 4 arų. Įdomu tai, kad sklypai gali būti ne tik priemiesčiuose ir miestų pakraščiuose, bet ir netoli didžiųjų miestų centrų.

Kolektyvinė sodininkystė Lietuvoje

Sakoma, kad kolektyvinių sodų banga į Lietuvą atvilnijo iš Rusijos dar Josifo Stalino valdymo metais. Jie atsirado pirmiausia iš vargo, o ne tuštybės. Kadangi parduotuvių lentynose katastrofiškai trūko produktų, miestų valdžios būdavo raginamos rasti žemės, kur žmonės galėtų auginti daržoves ar vaisius.

Kolektyvinių sodų skirstymas būdavo sodininkų bendrijų prerogatyva. Į jas burdavosi darbininkai, tarnautojai, pensininkai. Pirmąjį kolektyvinį sodą Lietuvoje 1949 m. Kaune, netoli K. Baršausko ir Aukštadvario g. sankryžos, įkūrė J. Janonio popieriaus fabriko darbuotojai. Šioje vietoje per karą buvo koncentracijos stovykla, todėl teritorija buvo labai apleista, nuniokota. Tuometis J. Janonio popieriaus fabriko vadovas pasiūlė miesto vykdomajam komitetui nemokamai ją sutvarkyti, jei ši teritorija bus atiduota fabriko darbuotojų reikmėms. Valdžia sutiko, ir taip čia įsikūrė „Rūtos“ sodininkų bendrija. Fabriko darbuotojai iš pradžių šioje vietoje gavo po 12 arų, bet vėliau sovietų valdžia šiuos sklypelius sumažino perpus.

1959 m., įkūrus Lietuvos sodininkystės draugiją, tokie sodai tapo kone masiniu reiškiniu. 1987 m. Lietuvoje jau buvo apie 143 300 sodininkų ir 1 064 jų bendrijos. Per dešimtmečius kolektyviniai sodai virto reiškiniu, tvirtai įaugusiu į mūsų visuomenės sąmonę.

Sodininkų bendrijų tipiniuose įstatymuose buvo numatyta, kad vienam bendrijos nariui skiriama 400–600 kv. m. žemės sklypas, kuriame leidžiama pasistatyti iki 25 kv. m. ploto sodo namelį. Tačiau ne visi tokių reikalavimų laikėsi. Kone dešimtmetį kovojusi su pažeidėjais valdžia galiausiai 1974-aisiais statybas soduose uždraudė, tačiau tai netruko ilgai – apie 1977-uosius vėl leista statyti sodų namelius. Net didesnius nei anksčiau – jų plotas buvo padidintas iki 45 kv. m. Prasidėjo vasarnamių statybos banga su palėpėmis, rūsiais, garažiukais, įvardijamais kaip stoginės.

Buvo teigiama, kad svarbiausias kolektyvinės sodininkystės tikslas – kurti sodus, kuriuose bendrijų nariai galėtų užsiauginti vaisių, uogų ir daržovių (tais laikais maisto produktų pertekliaus parduotuvėse tikrai nebuvo), turėtų sąlygas naudingai praleisti laisvalaikį, stiprinti sveikatą, pratinti prie darbo paauglius. Bendrijų nariams buvo leidžiama auginti triušius (iki 20 vienetų), paukščius (iki 20 vienetų), laikyti bites (iki 5 šeimų).

Žemė kolektyviniams sodams būdavo skiriama iš valstybės rezervo arba iš valstybinio miškų fondo žemės, neapsodintos mišku ir esančios už miesto žaliosios zonos ribų. Buvo draudžiama skirti kolektyvinei sodininkystei ariamąją žemę ir kitas vertingas žemės ūkio naudmenas. Todėl, gavus gabalėlį nenaudojamos, o dažnai ir nekokybiškos žemės užmiestyje, tekdavo sunkiai dirbti, kol ji tapdavo tinkama daržininkystei ar sodininkystei.

Iš tikrųjų tokie sodai buvo žemės ūkio paskirties, nes žmonės ten galėjo daržininkauti. Tačiau atsirado ir tokių sodininkų, kuriems prioritetas buvo ne daržai ir ne sodai, o galimybė pasistatyti vasarnamį už miesto, gamtoje. Švelnėjant apribojimams, sodai vis ryškiau transformavosi iš sodininkauti skirtos erdvės į poilsio vietą, asmenines oazes ir antrąjį būstą. Tai būdavo vieta, kur galėjai turėti daugiau privatumo, leisti reikštis individualiai fantazijai. Pilietis, gavęs 6 arų kolektyvinį sodą už miesto, žemės savininku netapdavo – ji buvo valstybės turtas.

Keitėsi santvarka, keitėsi ir sodai

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, pasikeitė ir kolektyvinių sodų padėtis – jie virto sodininkų bendrijomis, o tai, kas priklausė valstybei, sodų savininkai galėjo privatizuoti. Tie, kuriems užteko entuziazmo ir pinigų, galėjo statytis įmantrias pilaites kone per visą sodo sklypą, beveik nepaliekant jame gamtos. Iškilo daug namų, besišliejančių arti vienas kito, o gatvėms vietos neliko, jau nekalbant apie šaligatvius ar gatvių apšvietimą. Kiekvienas laikotarpis sodininkų bendrijose kelia savų problemų…

Pasak Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininko Juozo Ravinio, šiais laikais termino „kolektyviniai sodai“ jau niekas nevartoja – tuos nedidelius plotelius į sodininkų bendrijas susibūrę jų savininkai vadina tiesiog sodais. Pašnekovas tvirtina, kad savo pirmykštę – mėgėjiško sodo – paskirtį šiandien tie nedideli užmiesčio ploteliai jau praradę. Anksčiau daugelis juose augino daržoves, o šiandien tokių sodininkų likę labai nedaug – sodai faktiškai yra tapę priemiesčių kvartalais, kuriuose iškilę vienas už kitą gražesni namai. Kitados į sodus atvažiuodavo šeimos padirbėti ir pasimėgauti šiltais orais, o dabar tikrų sodininkų mažėja – dažna šeima čia turi įsirengusi patogų namą, kuriame gyvena visais metų laikais, ir iš čia važinėja į darbą. Kuo sodininkų bendrijos arčiau didmiesčių, tuo daugiau juose yra nuolat gyvenančių žmonių.

Kai kuriuose sklypuose galima surasti ir privačią parduotuvėlę, vaikų darželį ar grožio saloną, yra kas gali išnuomoti ir traktoriuką ar žoliapjovę. Tokias žmonėms reikalingas paslaugas teikiančias įstaigas leidžiama kurti sodininkų bendrijose, tačiau tam turi pritarti visi jos nariai.

J. Ravinis sako pastebėjęs, kad didelis žmonių plūstelėjimas į sodus prasidėjo, kai miestuose ėmė brangti butų šildymas – ne viena šeima pardavė arba išnuomojo savo butą ir, nebrangiai nusipirkę ar apsišiltinę jau turimus sodo namelius, išsikraustė ten gyventi. Tačiau, pasak pašnekovo, nereikėtų galvoti, kad dabar soduose gyvena vien nedideles pajamas gaunantys žmonės. Pasivaikščiojus sodų takeliais nesunku pastebėti, kad šalia kuklių namelių iškilusios ir savotiškos pilaitės su baseinais, puošniomis terasomis.

Šiais laikais naujos sodininkų bendrijos jau nebekuriamos. Įsigyti sodo sklypelį galima per skelbimų portalus. Tai geresnis variantas norintiems laisvalaikiui turėti atgaivos gamtoje kampelį negu pirkti namą, nes namui įsigyti vargu ar 200 tūkst. eurų užtektų. Tuo metu tuščią sodo sklypelį galima įsigyti už 20–50 tūkst. eurų.

Nors oficialiai sodo sklypelis yra 6 arų dydžio, neretai galima išvysti, kad kai kurie savininkai savo valdas išplėtoję didesniame plote. J. Ravinis sako, kad tokie sklypų stambinimo vajai prasidėjo dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje – žmonės gavo sodo sklypą, bet, kai reikėjo mokėti už tvorą, kai kuriems tai pasirodė per brangu, todėl lengvai savo sklypus perleisdavo turtingesniems kaimynams.

Šiandien sodai gyvuoja vos ne kaip atskiri miestų kvartalai, tačiau, pasivaikštinėjus jų takeliais, galima pastebėti ne vieną apleistą sklypą. Būna, kad savininkas numiršta ir nėra kam jo turto paveldėti arba išvažiuoja į užsienį ir savo valdas palieka likimo valiai. Jeigu sklypo savininko jau nebėra ir niekas sklypo nepaveldėjo, jis atitenka Turto fondui, o šis vėliau sklypą parduoda valstybei.

Pasikeitus santvarkai valstybinius sodų sklypelius buvo galima privatizuoti. Tai dauguma savininkų ir padarė, tačiau ne visi. Pasak J. Ravinio, kai kurie sodų savininkai iki galo to nepadarė – susitvarkė namelio registracijos dokumentus, atliko sklypo matavimus, tačiau iki galo nesusitvarkė dokumentų. Todėl dabar neretas atvejis, kai namas privatus, tačiau stovi jis ne ant privačios, o valstybinės žemės.

Nepaisant to, kad sodininkų bendrijos neretai laikomos didmiesčių priemiesčiais, ne visos savivaldybės vienodai rūpestingai rūpinasi sodų infrastruktūra. Geru žodžiu Sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas pirmiausia pamini Druskininkų ir Birštono savivaldybes, kurioms labai rūpėjo, kad šalia miestų esančios bendrijos atrodytų tvarkingai ir negadintų miestų įvaizdžio. Šių miestų sodininkai turi ir dujas, ir elektrą, ir asfaltuotus keliukus. Kai kurios savivaldybės skiria pinigų tam tikriems projektams, pavyzdžiui, keliukams išasfaltuoti, arba sugrąžina tam tikrą procentą bendrijos išleistų pinigų už infrastruktūros įrengimo darbus. Tačiau yra ir tokių savivaldybių, kurios laikosi nuomonės, kad sodininkų bendrijos yra privačių žmonių reikalas ir jie viskuo turi pasirūpinti patys.

Būtų klaidinga manyti, kad smarkiai išaugusiuose ir išgražėjusiuose soduose viskas einasi kaip iš pypkės ir visiems vienodai rūpi savos bendrijos gerovė. J. Ravinis šių bendrijų problemas lygina su daugiabučių bendrijų bėdomis – kaip pirmame aukšte gyvenančiam, būna, visai nerūpi namo stogo reikalai, nes vis tiek jam ant galvos nelyja, arba gyvenančiam paskutiniame aukšte neskauda galvos dėl kanalizacijos problemų, nes vis tiek jo kaimynas neužlies ir tiems reikalams gaila mokėti pinigus, taip ir sodininkų bendrijose kyla panašių problemų: vienam gal reikia asfaltuoto keliuko, kad patogiau galėtų privažiuoti, o kitas galbūt neturi automobilio ir naudojasi viešuoju transportu. Tačiau už viską mokėti reikia visiems vienodai.

Kuo panašūs ir kuo kitokie anuometiniai ir šiandieniniai sodai? Pašnekovo teigimu, labiausiai jie skiriasi tuo, kad anksčiau juose beveik niekas negyveno, o tik augindavo daržoves ar atvažiuodavo trumpam atsipalaiduoti, o šiandien jie tapo patogaus civilizuoto gyvenimo kasdienybe. Tačiau neginčijamai visais laikais sodo sklypelis užmiestyje buvo puiki atgaivos nuo miesto rutinos vieta.
 

Pasėkite lapkričio mėnesį: priežiūros jokios nereikia, o žydi kone pusmetį

Data:    Įrašo autorius: 19 lapkričio, 2025

Lietuvos rytas tinklalapyje buvo publikuotas straipsnis „Pasėkite lapkričio mėnesį: priežiūros jokios nereikia, o žydi kone pusmetį“ (žemiau pateikiama jo ištrauka).

Įsivaizduokite augalą, kuris nebijo sausros, puikiai auga nederlingoje dirvoje ir iki pat šalčių džiugina akį švelnių, žėrinčių žiedų debesiu. Tai ne fantazija, o realybė – Karpytalapis kermėkas (Limonium sinuatum). Ši gėlė yra tikras lobis užsiėmusiems sodininkams ir tvarių kraštovaizdžių mėgėjams. Jei pasėsite i Karpytalapį kermėką prieš žiemą džiaugsitės ankstyvu ir vešliu žydėjimu.

Sodų bendrijos sunerimusios: ketina atverti kelią daugiabučių statyboms?

Data:    Įrašo autorius: 5 lapkričio, 2025

Diena.lt tinklalapyje buvo publikuotas straipsnis „Sodų bendrijos sunerimusios: ketina atverti kelią daugiabučių statyboms?“ (žemiau pateikiama jo ištrauka).

Sodų bendrijoms sparčiai tampant gyvenamaisiais kvartalais, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, liberalas Simonas Gentvilas parengė įstatymo pataisas, padėsiančias, jo nuomone, spręsti ten gyvenančių žmonių problemas.

Tuo metu sodininkų bendruomenė reiškia pasipiktinimą dėl šios iniciatyvos, tvirtindama, kad liberalai vėl siekia atverti sodus daugiabučių statyboms. Sodininkų atstovų teigimu, dabartiniai siūlymai labiau kursto susipriešinimą, nei padeda rasti kompromisus.

S. Gentvilas siūlo tobulinti teritorijų planavimo tvarką, kurią pakeitus savivaldybės galės investuoti į sodų bendrijų kelius, viešuosius želdynus, statyti darželius, mokyklas, sveikatos centrus.

LSBA redakcijos komentaras apie dabartinę situaciją (2025-11-04)

2024-11 įsigaliojo nauja sodo namų statybų tvarka: be projekto ir leidimo leidžiama statyti iki 50 m² sodo namus (vietoje 80 m²); didesniems – privalomas projektas ir leidimas. Šie pakeitimai motyvuoti tuo, kad sodai faktiškai virsta gyvenamaisiais kvartalais.

2025-07-23 Konstitucinis Teismas grąžino (nepriėmė nagrinėti) S. Gentvilo ir grupės Seimo narių kreipimąsi dėl Sodininkų bendrijų įstatymo – trūko aiškių ir pagrįstų argumentų. Tai reiškia, kad tuo keliu jokių teisinių pasekmių neatsirado.

2025-10-14 Seime užregistruoti nauji S. Gentvilo pataisų projektai:

    • XVP-827 – Sodininkų bendrijų įstatymo (daugelio straipsnių) pakeitimai; yra ir Teisės departamento išvada (2025-10-21). Procesas ankstyvoje stadijoje.
    • XVP-828 – susiję Žemės įstatymo pakeitimai (derinami kartu su paketu).

Spaudoje šios pataisos pristatomos kaip atveriančios kelią dvibučiams ir net daugiabučiams sodų teritorijose, mažinant bendrijų/narių pritarimo reikalavimus – sodininkų organizacijos tam aktyviai priešinasi ir reiškia susirūpinimą, kad šios pataisos gali atverti kelią masinėms daugiabučių statyboms sodų teritorijose, kas sukeltų papildomų, sunkiai sprendžiamų problemų. Oficiali galutinė projekto redakcija Seime dar svarstoma.

Ką tai reiškia praktiškai

Įstatymas dar nepriimtas – kol kas vyksta registruotų projektų derinimas ir svarstymas komitetuose. Pokyčiai (jei bus priimti) įsigaliotų tik po Seimo balsavimų ir Prezidento pasirašymo.

Statybų taisyklės soduose jau sugriežtintos nuo 2024-11 (50 m² be leidimo riba) ir tai galioja nepriklausomai nuo naujų politinių iniciatyvų.

Kaip sekti eigą

Stebėkite Seimo projektus XVP-827 (Sodininkų bendrijų įstatymo pakeitimai) ir XVP-828 (Žemės įstatymo pakeitimai). Šalia pateikiamoje susijusioje informacijoje matysis komitetų išvados, posėdžių datos ir galutinės redakcijos.

___
LSBA valdyba

Kauno rajono savivaldybė stiprina sodininkų bendrijas

Data:    Įrašo autorius: 17 spalio, 2025

Kauno rajono savivaldybės svetainėje 2025-10-17 buvo publikuotas straipsnis „Kauno rajono savivaldybė stiprina sodininkų bendrijas“, pateikiamas žemiau.

Antra pagal gyventojų skaičių Laumėnų bendruomenė Samylų seniūnijoje džiaugiasi atnaujinta infrastruktūra – Kauno rajono savivaldybei suremontavus gatves aštuoniose sodininkų bendrijose eismas tapo saugesnis ir patogesnis.

Penktadienį sutvarkytas gatves apžiūrėjo ir Kauno rajono savivaldybės vadovai.

„Šiandien reikšminga diena ne tik savivaldybei, bet ir 8 sodininkų bendrijoms, kurios ryžosi perduoti gatves savivaldybei ir matome šio žingsnio rezultatus – suremontuotas 6 gatves, kurios ilgai tarnaus gyventojams“, – sakė Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas.

Atidaromas kelias vedantis į aštuonias Kauno rajono Samylų seniūnijos sodininkų bendrijas

Atidaromas kelias vedantis į aštuonias Kauno rajono Samylų seniūnijos sodininkų bendrijas

Vicemeras Antanas Nesteckis džiaugėsi, kad sutvarkytos gatvės yra sodininkų bendrijų bendrystės rezultatas, juk reikėjo visų bendrijų pritarimo.

Kauno rajono savivaldybėje jau ne vienerius metus veikia specialioji sodininkų bendrijų rėmimo programa. Šios programos lėšos skiriamos tvarkyti infrastruktūrai, parengti techninei dokumentacijai ir kitiems svarbiems darbams. Nuo pernai įsigaliojus Sodininkų bendrijų įstatymo pataisoms, sodininkų bendrijos gali teikti prašymus ir dėl kelių perdavimo savivaldybei.

Pagal šią programą aštuonios sodininkų bendrijos „Neringa“, „Aras“, „Automobilistas“, „Sveikata“, „Pajūris“, „Vasara“, „Bitukas“ ir „Kaspinas“ pateikė prašymą dėl gatvių perdavimo savivaldybei.

Gatvių perėmimui pritarė specialiosios sodininkų bendrijų rėmimo programos komisija, todėl savivaldybė šįmet skyrė 350 tūkst. eurų ir sutvarkė šešias gatves (Klevų, Pajūrio, Kazimierų, Gėlininkų, Gėlių ir Lankų), kurios kerta šias sodininkų bendrijas.

Visų gatvių ilgis – 2 kilometrai. Gatvės susijungia su valstybinės reikšmės keliu Nr. 1902 Vaišvydava – Girionys – Žiegždriai.

Anot Samylų seniūnės Jolitos Andrulytės, gatvės daug metų buvo duobėtos, dulkėtos, o jas suremontavus čia tik bus saugiau gyventi, bet ir padidės gyvenvietės patrauklumas. Seniūnei pritarė ir tarybos narė Violeta Boreikienė, kuri Laumėnų kaime yra gyvenusi net 10 metų.

Kad gatvės rekonstruotos kokybiškai, patvirtino sodininkų bendrijų gyventojai, kurie kelio dangą išbandė važiuodami ir automobiliu, ir dviračiu, paspirtuku, mopedais ir kitomis transporto priemonėmis.