V. Poderys susitiko su LSBA atstovais

Seimo Energetikos komisijos pirmininko V. Poderio pranešimas: valstybinės monopolijos turi siekti mažiausių kainų
2018 m. vasario 20 d. pranešimas žiniasklaidai

Praeitą savaitę Seime susitikau su Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos atstovais.

Šalia didmiesčių esančios sodų bendrijos tampa miestų plėtros zona. Čia pasirinkusių gyventi žmonių galvos skausmu pirmiausia yra rūpestis, kaip atrasti pigiausią ir patogiausią būsto šildymo būdą.

Dažnu atveju, sodų bendrijų gyventojams patraukliausia alternatyva yra dujų įsivedimas. Skaičiuojama, kad dujomis besišildantys sodų bendrijų gyventojai, lyginant su šildymu kietu kuru, sutaupo po keletą valandų laiko kasdien: atkrenta malkų pirkimas, gabenimas į sodų bendrijas, kasdienis kūrenimas.

Sodų bendrijos aplink Vilnių, Kauną ir Klaipėdą yra dujofikuojamos. Skaičiuojama, kad ESO tiekiamas dujų atvedimas iki sklypo ribos gyventojams kainuoja apie 16 eurų už metrą. Tačiau tolesnis dujų privedimas iki katilo gyventojo sklype jau kainuoja apie 60 euru už metrą, jei ši paslauga perkama iš ESO. ESO atstovai tikina, kad toks kainų skirtumas susidaro, nes gyventojai už dujų privedimą iki skaitiklio moka ne visą, o trečdalį kainos, nes vamzdynas tampa ESO nuosavybe, tačiau dujų privedimas gyventojo sklype iki katilo jau gyventojo nuosavybė ir atsakomybė, todėl ir skiriasi kaina.

Sodų bendrijų atstovai įsitikinę, kad tais atvejais, kai gyventojai vienu kartu pasirenka ir dujų atvedimą iki sklypo ribos, ir tolimesnį dujų privedimą iki katilo, už savo dalį turėtų mokėti pilną kainą, siekiančią apie 45 eurus, o ne dabar nustatytą ketvirtadaliu aukštesnę kainą.

Ne kartą esu pasisakęs, kad svarbiausias valstybinių monopolijų akcininkas yra žmogus, todėl jos turėtų būti lankstesnės gyventojų atžvilgiu. Sąnaudų ir kainų mažinimas gyventojams ir verslui turėtų tapti pagrindiniu tikslu tokiose organizacijose. Komunalinės monopolijos neturėtų vaikytis pelno ar nepaskaičiuotų kainų, juk tokios bendrovės pelną ne uždirba, o jį gauna.

Grįžtant prie ženkliai Lietuvos gyventojų daliai rūpimos temos manau, kad dujų privedimo kainos mažinimo rezervas dar neišnaudotas. Po mėnesio dar kartą susitiksime su sodininkų bendrijų, Energetikos ministerijos, Kainų komisijos ir ESO atstovais prie apvalaus stalo aptarti kainų mažinimo už dujų privedimą gyventojų valdose galimybes.

Seimo nario Virgilijaus Poderio padėjėjas
Mantas Banys

Šaltinis: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=36002&p_k=1&p_t=255332

Augalų sėjos kalendorius pagal mėnulį 2015

Augalo pavadinimas Balandžio mėn. Gegužės mėn. Birželio mėn.
Baklažanai, moliūgai, aguročiai 23, 24 21-24 21-24
Agurkai, kukurūzai 17,18 (iki 17 val.) 14,15 10,11
Žirniai, pupelės 17, 23, 24 21-24 17-20
Kopūstai, šparagai 12, 16, 17 13-15 10, 11
Bulvės 1, 2, 28-30 26, 27 21, 24
Morkos, pastarnokai 16, 17 24, 31 27, 28
Saldieji pipirai (paprikos) 26, 29, 30 23-25 19,20
Krapai, kmynai 14-17, 21, 22 8, 11-14, 19, 23 10, 11, 15, 16, 19, 20
Ridikėliai 26-30 27, 28, 31 24, 27, 28
Salotos, špinatai 16, 17 13, 14 10, 11
Pomidorai 1-3 13-26 19-20
Petražolės, salierai 17 27,31
Česnakai 1, 25-28 23-25

Informacija parengta remiantis “Tėviškės žiniomis”

Tarp žemės ir dangaus

Laikraštyje “Ūkininko patarėjas“ 2014-03-13 publikuotas Stasio Jokūbaičio straipsnis „Tarp dangaus ir žemės – nei kaimas, nei miestas“ (pateikiamas žemiau).


Lietuvoje yra 1800 sodininkų bendrijų, kurios vienija beveik 230 000 narių. Daugelis yra įsikūrę netoli didžiųjų miestų. Kai kurie iš jų seniai yra tapę priemiesčiais, kur jau niekas neaugina nei bulvių, nei svogūnų ar kitokių daržovių. Ne kartą taisytas ir tobulintas Sodininkų bendrijų įstatymas daug ką paliko savieigai ir nežinomybei. Seimo pavasario sesijoje, kuri prasidės jau kitą savaitę, ketinama dar sykį taisyti šį įstatymą. Tačiau sodininkai abejoja, ar naujomis pataisomis pavyks jomis išspręsti per dešimtmečius susikaupusias problemas.

Paseno nepradėjęs veikti

Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas Vladislovas Butkevičius, kalbėdamasis su „Ūkininko patarėjo“ korespondentu, apgailestavo, kad dar 2012 metais pataisytas ir papildytas Sodininkų bendrijų įstatymas paseno, taip ir iš esmės nepradėjęs veikti. Praėjusiais metais savivaldybėms turėjo būti perduoti sodininkų bendrijų keliai, bet nebuvo parengta tvarka, kaip tai padaryti, nenumatytas finansavimas ir viskas liko po senovei. Iki šiol nė vieno iš 15 tūkstančių kilometrų sodininkų bendrijų vidaus kelių savivaldybės nėra perėmusios, tad jų ir neprižiūri.

Išsigandę kraunamos naštos šešių didžiausių savivaldybių – Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus – merai kreipėsi į Seimą ir pareiškė, kad negali įvykdyti įstatymo reikalavimų dėl lėšų stygiaus, kad įstatymo pataisos buvo priimtos jų nesuderinus su savivaldybėmis: „Keliai yra siauri, neatitinkantys vietinės reikšmės keliams keliamų reikalavimų, kelkraščiuose yra nutiestos elektros perdavimo tinklų linijos ir atramos, sodininkai yra pristatę savavališkų statinių (tvorų, garažų, pagalbinių pastatų) ant kelių ribų, pakelės yra apsodintos medžiais, krūmais ir kitais želdiniais, dauguma kelių baigiasi akligatviais. Tad aišku, kad priimtos įstatymo pataisos yra neįgyvendinamos“, – rašoma savivaldybių vadovų rašte.

Dabar darbo grupė, bandydama taisyti padėtį, parengė net kelių įstatymų – Sodininkų bendrijų, Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų, Nekilnojamojo turto kadastro – pakeitimo projektus.

Siūlo perimti tokius, kokie yra

Ruošiant naujas įstatymo pataisas, vėl kilo labai daug įvairiausių diskusijų, pasiūlymų. „Kelininkų reikalavimai, kad tie keliai būtų tinkamai suformuoti, kad atitiktų tokių inžinerinių statinių standartus, yra nerealūs. Tik viename kitame sode galima rasti kelių, kurie yra nustatyto pločio, kur įrengti šaligatviai, nužymėtos eismo juostos. Daug kur jie yra labai susiaurėję, apaugę krūmais ir medžiais. Todėl mes pasiūlėme, kad sodų vidaus kelius būtų galima perduoti tokius, kokie jie yra šiuo metu. Bet čia turi būti nustatyta tam tikra tvarka, kuri nebuvo parengta anksčiau. Dabar įstatymo pataisose tai padaryti įpareigota Vyriausybė“, – sakė V. Butkevičius.

Pasak Sodininkų draugijos pirmininko, protingiausia būtų pataisyti Kelių įstatymą, kad jame būtų pabrėžta, jog vietiniai keliai, kurie priklauso savivaldybėms, yra ir soduose esantys bendrojo naudojimo keliai. „Sodo teritorija priklauso savivaldybei, o joje esantys keliai jau ne. Ar gali taip būti?“ – stebėjosi V. Butkevičius.

Panašiai mąsto ir Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas Eidigintas Germanavičius. Jo teigimu, darbo grupė pasiūlė į projektą įrašyti kelių apibrėžimą, papildyti dabar esančias tris vietinių kelių rūšis ketvirta – sodo bendrijų keliai ir gatvės, kurių plotis būtų 5 m su 3 m važiuojamąja dalimi. Be to, darbo grupėje siūlyta įpareigoti savivaldybes kartu su sodininkų bendrijomis iki šių metų liepos 1 d. išsiaiškinti, kokius kelius reikėtų perduoti, kiek tam reikėtų lėšų. Tada Vyriausybė galėtų iš anksto planuoti finansavimą. Bet kol kas nieko nepadaryta.

Blogiausia, pasak E. Germanavičius, kai priimamas įstatymas yra nevykdomas, po to priimamas kitas, ankstesnysis jau nurašomas. Taip sodininkų bendrijos yra sukiršinamos su savivaldybėmis, jos kratosi visų šių darbų, nes tam neturi pinigų.

Klaidas taisyti sunkiau

Darbo grupė pasiūlė Seimui įtvirtinti nuostatą, kad sodo kelių kadastriniai matavimai būtų atlikti valstybės lėšomis iš tikslinių asignavimų, kurie bus paskirstomi savivaldybėms pagal sodininkų bendrijų bendro naudojimo žemėse esančių vidaus kelių perdavimo programą. Ją turėtų patvirtinti Vyriausybė iki 2015 metų liepos 21 d.

Pasak V. Butkevičiaus, į įstatymo pataisų projektą pasiūlyta įtraukti ir reikalavimą, kad atliekant kadastrinius matavimus turėtų dalyvauti bendrijų vadovai. Anksčiau to buvo atsisakyta, todėl gana dažnai dėl įvairių priežasčių buvo padaryta klaidų – užgriebiama dalis kelio ar svetimos žemės ir paskui, viską įregistravus registre, būna sunku ką nors pakeisti.

Niekieno melioracijos grioviai

Aplinkos ministerijos sudarytos darbo grupės parengtose Sodininkų bendrijų įstatymo pataisose Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos vadovas E. Germanavičius pasigedo konkretaus straipsnio, kuriame būtų apibrėžta, ką daryti su per kai kuriuos sodus einančiais melioracijos grioviais. Ne vienas iš jų buvo iškastas dar iki įsikuriant tose žemėse sodininkams. Įstatymo pataisos punktas apie tai, pasak E. Germanavičiaus, buvo išbrauktas motyvuojant tuo, kad Žemės ūkio ministerijoje rengiamas kitas įstatymo projektas, kuriame ir bus nurodyta, kam ir kokios melioracijos sistemos dalys bus perduotos. Grioviai turėtų likti valstybės. „Tik ar vėl sodininkai nebus apgauti“, – retoriškai klausė Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos vadovas.

Ši problema, jo teigimu, yra ypač aktuali Žemaitijoje, taip pat Panevėžio, Pasvalio rajonuose. Tačiau panašių rūpesčių turi ir kitos savivaldybėse esančios sodininkų bendrijos. Dažniausiai tokie melioracijos kanalai niekieno neprižiūrimi, nes sodininkai tam neturi nei kvalifikacijos, nei įrangos, nei lėšų.

Pinigai kaip į balą

Panevėžio rajone yra keturios sodų bendrijos su daugiau kaip 1600 sklypų, kuriose dar sovietmečiu buvo pradėti statyti nuo Lėvens upės potvynio teritoriją saugantys polderiai. Trys buvo įrengti, o ketvirtąjį teko pabaigti patiems sodininkams, pirkti brangius siurblius, prireikus siurbti į laukus tvinstantį vandenį. Šiuos polderius norėta perduoti savivaldybei, nes tai nemenkas inžinerinis statinys, kurį reikia nuolat prižiūrėti. Tačiau vietos valdininkai sodininkams pasiūlė patarė pirma atlikti kadastrinius matavimus, įsiteisinti šiuos statinius ir tik tada juos perduoti savivaldybei.

Bendrijos ėmėsi darbo, išleido 110 tūkstančių litų, per teismus įsiteisino nuosavybę, tačiau netrukus paaiškėjo, kad niekas tų polderių perimti net neketina. Nepadėjo nei raštai Seimui, nei ministerijoms. Pasak E. Germanavičiaus, tai pasityčiojimas iš sodininkų.

Ar bendrijos neatgyveno?

Prie miestų ar net jų ribose esančios sodininkų bendrijos daug kur yra tapusios miestų tąsa. Tačiau soduose gyvenantys žmonės skundžiasi, kad jie yra nevisateisiai miestų gyventojai, nors moka visus mokesčius, kaip ir kiti. Ar neturėtų tokios sodų bendrijos netolimoje ateityje tapti gyvenamųjų namų kvartalais? Juk apie kokią nors mėgėjišką sodininkystę ten jau nėra jokios kalbos, teritorijos užstatytos šiuolaikiniais gyvenamaisiais namais su visais komunaliniais patogumais.

Kai kurie sodininkai iš viso kelia klausimą: kam reikalingos tos sodininkų bendrijos? Daug kur jau dabar elektra, gatvių apšvietimas, kanalizacija yra perduotos atitinkamoms įmonėms, sodininkai yra sudarę sutartis dėl šiukšlių išvežimo, greitai tikriausiai bus savivaldybėms perduoti ir keliai. Dabar, pataisius Teritorijų planavimo įstatymą, sodų žemės ūkio paskirties žemę pakeisti į gyvenamosios paskirties, nėra jokių problemų.

E. Germanavičiaus nuomone, sodininkų bendrijos iš tiesų jau yra pasenęs darinys. Todėl pirmiausia turėtų būti panaikintos tos, kurios jau dabar yra miestų teritorijose. Tokių daug yra Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje.

„Praeis kokia 10 metų ir sodų bendrijų nebeliks. Miestai plečiasi, tad jie galėtų perimti tas sodų bendrijas, kurios yra miestų ribose – jų gyventojai taptų miesto gyventojais, o savivaldybės perimtų infrastruktūrą. Užmiestyje sodų bendrijų gyventojai turėtų turėti tokias pačias teises, kaip ir kaimo gyventojai, galėtų pretenduoti į tam tikrą Europos Sąjungos paramą“, – teigia E. Germanavičius

Apsispręsti gali patys gyventojai

Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas V. Butkevičius apie bendrijų naikinimą kalba atsargiau. Anot jo, kam ardyti veikiančią struktūrą? Juk kuriamos netgi daugiabučių namų bendrijos, nes taip lengviau tvarkytis, spręsti iškilusias problemas. Be to, sodininkų bendrijos moka mažesnį žemės mokestį, negu miestiečiai, čia galima statytis namus ar juos rekonstruoti neparengus detaliojo plano. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto teritorijoje yra 250 sodininkų bendrijų ir dauguma jų išsiskirstyti nežada. Netgi ir prie didmiesčių kai kuriuose soduose žmonės toliau augina daržoves, vaisius, ilsisi.

Tačiau V. Butkevičius sutinka, kad ten kur sodas iš esmės jau virtęs miesto kvartalu ar gyvenviete, bendrijos gali ir nebūti. Tai nuspręsti gali patys jos nariai. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Darius Ulickas jam pritarė: „Dirbtinai skatinti naikinti bendrijų neketinama, patys jų nariai galės nuspręsti, kaip jiems toliau gyventi.“

Savivaldybės bendrijų teritorijų netrokšta

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas pripažino, kad sodai, ypač esantys miesto teritorijoje, tikrai nesunkiai gali įsilieti į miesto infrastruktūrą. Tačiau kol kas miestas to netrokšta, nes pats turi daugybę nesutvarkytų, duobėtų gatvių, kitokių problemų, kurias išspręsti nuolat trūksta lėšų. Prijungus prie miesto infrastruktūros sodus, dalį tų pinigų tektų skirti jiems. Miestiečiai to tikrai nesuprastų.

Pasak uostamiesčio mero, įstatymuose galima labai preciziškai ir tiksliai viską sudėlioti, numatyti netgi terminus, bet jei jiems įgyvendinti nebus numatyta lėšų, vėl viskas gali likti tik popieriuje. Juo labiau kad šiuo metu valstybės biudžete trūksta pinigų ir kur kas svarbesniems dalykams.

Kol kas Lietuvoje likviduota tik viena sodininkų bendrija Trakų rajone. Ji tapo Lentvario miesto dalimi.

Keičiasi laikai, keičiasi ir poreikiai

Sodininkų bendrijos – sovietinių laikų palikimas. Tada vadinamųjų kolektyvinių sodų paskirtis buvo susikurti žmonėms aktyvus poilsio ir gyvenimo sąlygas, užsiauginti šeimos poreikiams daržovių, vaisių, tvarkyti kraštovaizdį ir kt. Tuo metu jos priklausė konkrečioms įmonėms, kurios padėdavo sodininkams spręsti iškilusias problemas. Daugumos tų įmonių jau seniai nėra, tačiau sodininkų bendrijos liko. Tada ir buvo susigriebta priimti Sodininkų bendrijų įstatymą, tačiau jis nedaug ką išsprendė – visi rūpesčiai dėl kelių, elektros linijų, vandentiekio užgriuvo ant sodininkų pečių. Atkūrus nepriklausomybę, žmonės ten pradėjo statytis namus, persikėlė į juos iš daugiabučių – ankstesnė šių sodų idėja pasitraukė į antrą planą. Todėl, pasak kraštovaizdžio specialistų, savivaldybių bendruosiuose planuose dabar turėtų būti numatyta tokių sodininkų bendrijų raida, kokios galėtų po kurio laiko išnykti ir tapti paprasčiausiomis kaimo ar miesto gyvenvietėmis. Tokiai bendrijų konversijos strategijai parengti reikėtų pasitelkti kvalifikuotus ekspertus.

Ar savivaldybės, seniūnijos žino, kas dedasi už sodininkų bendrijų vartų – kiek ten gyvena žmonių, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų? Kalbinti savivaldybių merai ar jų pavaduotojai pripažino, kad tai yra sunku suskaičiuoti, nes ne visi ten įsikūrusieji yra deklaravę gyvenamąją vietą, todėl tikslios statistikos nėra.

Priklauso nuo vietos valdžios malonės

Pasak E. Germanavičiaus, labai blogai, kad įstatymais nėra tiksliai apibrėžtas sodininkų bendrijų statusas. „Pagal parengtą projektą bendrijos negali tiesiogiai gauti lėšų infrastruktūrai gerinti. Tai priklauso nuo konkrečios savivaldybės finansinių galimybių ir malonės. Siūlome Vyriausybei parengti reikalingus teisės aktų pakeitimus, kurie užtikrintų, kad sodininkų bendrijos gautų tiesioginę ES paramą infrastruktūrai, gyvenamajai ir poilsio aplinkai pagerinti. Juk kaimo bendruomenės teikia projektus ir pasinaudoja ES parama. Kuo blogesnės sodininkų bendrijos?“, – aiškino E. Germanavičius.


Komentaras

Sodininkai nebus palikti likimo valiai 

Algimantas SALAMAKINAS
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas

„Esu sulaukęs nemažai sodininkų bendrijų vadovų prašymų bei pasiūlymų, kaip reikėtų patobulinti dabar veikiantį įstatymą, kad jis atitiktų šių dienų realijas, kad ten įsikūrę žmonės galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Ypač daug įvairių klausimų iškilo dėl kelių, kitos infrastuktūros, nuosavybės įteisinimo, kadastrinių matavimų ir kt. Komitete įpareigojome Aplinkos ministeriją sudaryti darbo grupę, kur galėtų apibendrinti visus pasiūlymus ir pateikti įstatymo pakeitimo projektą. Iš 21 nario sudarytoje grupėje dirbo Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų, sodininkų atstovai, kelininkai. Seime projektui jau pritarta po pateikimo, ir rudens sesijoje planuojame jį priimti. Šiek tiek apmaudu, kad po karštų svarstymų darbo grupėje ir pateikimo Seime, vėl pasipylė įvairiausi nauji pasiūlymai. Dabar jie yra nagrinėjami, po to iki svarstymo parlamente bus aptarti komitete. Sunkiausia gali būti susitarti dėl kelių perdavimo savivaldybių žinion ir tam reikalingo finansavimo. Praėjusios kadencijos Seimas buvo priėmęs įstatymo pataisą, kad sodininkų bendrijų kelius turi perimti ir tvarkyti savivaldybės. Bet iš viso to išėjo absoliutus nulis, nes savivaldybės tam negavo nė vieno lito ir jokių darbų, suprantama, nesiėmė. Dabar ieškome kitų variantų ir, manau, kad rasime. Per vienus metus tikrai visko nepadarysime, nes tam reikalingi dideli pinigai, be to, tuos kelius, pirma, atlikus kadastrinius matavimus, reikės įteisinti. O tam taip pat reikės ir laiko, ir nemažai lėšų. Galvosime, kaip būtų galima pritraukti europines lėšas, turės čia prisidėti ir pačios bendrijos, ir sodininkai – pasidaryti savo sklypelio kadastrinius matavimus, įsiteisinti nuosavybę ir kt. Ten, kur sodai yra atsidūrę miestų teritorijose ir jau yra užstatyti gyvenamaisiais namais, jie iš tiesų gali tapti tų miestų kvartalais arba rajonais. Įstatymo pataisos turėtų įsigalioti jau kitų metų sausio 1-ąją. Tada ir svarstysime, kiek kurias metais galėsime skirti lėšų.“


Šaltinis: http://ukininkopatarejas.lt/leidinys/ukininko-patarejas-2014-03-13/

Niekieno keliai

Dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2013-12-17 publikuotas Audrės Srėbalienės straipsnis „Sodininkų bendrijų keliai toliau lieka niekieno“ (pateikiamas žemiau).


Sodininkų bendrijose gyvenantys žmonės dar ilgai kratysis sunkiai išvažiuojamais šunkeliais. Tais keliais turi rūpintis savivaldybės, tačiau jų biudžetas kiauras, todėl jos purtosi papildomos naštos.

„Argi čia kas nors gyvena? Juk čia miestiečiai tik kepa kepsnius ir poilsiauja“, – Vilniaus miesto savivaldybės atstovų vizitas į Antakalnio seniūnijai priklausančias sodininkų bendrijas baigėsi nė neprasidėjęs, rašo “Lietuvos rytas”. Valdininkams nė motais, kad jose gyvenantys žmonės į namus ar iš jų važinėja bekele.

Keletą mėnesių Aplinkos ministerijoje pasidarbavusi darbo grupė jau parengė Sodininkų bendrijų įstatymo pataisas, į kurias šią savaitę kibs ir Seimas. Tačiau jos, pasak Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos vadovo Eidiginto Germanavičiaus, paliko daugybę mįslių. Viena jų – kaip atlikti tų sodus vagojančių vidaus kelių kadastrinius matavimus?

Dėl to galvą suka ir matininkai, ir geodezininkai. Kol kas jiems neišaiškinta, kokie reikalavimai keliami sodininkų bendrijų keliams. „Įstatymas, kuris buvo pakeistas prieš pusantrų metų, ilgai buvo tempiamas ir žlugdomas. Iš tiesų jis neįsigaliojo, nors ir buvo įpareigojimas kelius perduoti savivaldybėms. Taip ir liko neaišku, kas turi sumokėti už kadastrinius kelių matavimus, jei sodininkai juos jau atliko. Keliai juk valstybės“, – kalbėjo E. Germanavičius.

Jis įsitikinęs, kad pirmiausia privalu pakeisti Kelių įstatymą ir jame numatyti sodininkų bendrijų kelių apibrėžimą. „Svarbiausia, kad sodininkų bendrijos su savivaldybėmis atrinktų pagrindinius kelius ir pagaliau apskaičiuotų, kiek pinigų reikia jų matavimams, o kiek – patiems keliams sutvarkyti. Kol to nepadaryta, svaisčiojimai apie kelių perdavimą tėra tušti žodžiai“, – sakė E. Germanavičius.

Darbo grupė, parengusi Sodininkų bendrijų įstatymo pataisas, nutarė, kad kartu su keliais savivaldybėms turi būti perduota ir visa infrastruktūra – elektros tinklų, vandentiekio, nuotekų surinkimo.


Komentaras

Džinas iš butelio

Valentinas Mazuronis
Aplinkos ministras

„Padėtis sodininkų bendrijose – lyg suveltas valas. Bandome pamažu jį išnarplioti. Kelių kadastriniai matavimai brangūs. Bet jų nepadarius neįmanoma suregistruoti kelių. Sodininkams patariame patiems juos atlikti, bet žmonėms tai didelė finansinė našta. Kita vertus, savivaldybės taip pat tam neturi pinigų. O įstatymas įpareigoja jas tuos kelius perimti. Patys juk tą džiną iš butelio paleidome. Sodininkų bendrijose 2004 metais buvo leista projektuoti, statyti ir registruoti gyvenamuosius namus. Taip buvo sudaryta galimybė joms tapti gyvenamaisiais miestų rajonais.“


Šaltinis: https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2013/12/17/news/sodininku-bendriju-keliai-toliau-lieka-niekieno-4777411/

“Vakarų ekspresas” apie nesutarimus soduose

Laikraštyje „Vakarų ekspresas“ 2013-10-04 publikuotas Editos Gudavičės straipsnis „Sodų žemė – nesutarimų garantas“ (pateikiamas žemiau).


Kad sodininkų bendrijose tarp kaimynų nuolat verda net teismus pasiekiantys karai dėl kiekvieno sklypo centimetro – jokia naujiena. Klaipėdos rajone esančios sodininkų bendrijos “Upelio vingis” pavyzdys rodo, kad aistringus konfliktus gali sukelti ir soduose esanti bendrojo naudojimo žemė. Šiuose soduose esančioje tokie prie upelio esančiame sklype kone 15 metų stovi žalias namelis, o jį pasistatęs klaipėdietis vasaromis ne tik mėgaujasi išskirtiniu gamtos kampeliu, bet ir augina daržoves bei vaismedžius.

“Kodėl vieniems sudaromos tokios sąlygos, kad jie nemokėdami jokių mokesčių, ramia sąžine okupuoja žemės sklypą, kuriuo turėtų naudotis visi sodo gyventojai?” – klausia sodų bendrijos “Upelio vingis” gyventojos Zita Mitkuvienė ir Vida Navarackienė.

Tuo metu garsųjį žaliąjį namelį ant Smeltalės upės kranto susirentęs pensininkas Valius Olšauskas nemano darantis ką nors neleistino. Esą – kam nuo to blogiau, kad jis jau 15 metų prižiūri tą žemę. “Aš galėčiau tuos mokesčius mokėti, bet kad nėra kaip iš jų manęs paimti – žemė ne mano”, – pripažįsta vyras. Pasak jo, kiekvienoje sodininkų bendrijoje pilna pavyzdžių, kaip žmonės naudojasi jiems nepriklausančiais žemės sklypais ir niekam esą tokia praktika netrukdo.

Atvežė tonas žemių

Galbūt ir ši istorija nebūtų iškilusi viešumon ir ponas V. Olšauskas būtų dar 15 metų ramiai prie upelio auginęs svogūnus, jei į Z. Mitkuvienės bei V. Navarackienės kantrybės taurę nebūtų įkritęs paskutinis lašas. Netoli upės Alksnyno tako gatvėje gyvenančios moterys sakė nustebusios, kai prieš kelias savaites jų gatvele pradėjo riedėti savivarčiai, vežantys tonas žemių, kurias pradėjo versti ant upės kranto.


Įtarimai. Sodo gyventojos nenori tikėti, kad žaliojo namelio savininkas dėl šalia upelio suvežtų žemių niekuo dėtas.

 
“Visą savaitę mūsų gatvele riedėjo sunkvežimiai, gal per kokį šimtą priekabų žemių iškratė prie upės. Iš mūsų gatvės liko vienos provėžos, purvynai. Nuo šios galingos technikos važinėjimo pasviro mano tvora. Negana to, įlaužė kanalizacijos šulinį, laimei, kad niekas į jį neįkrito”, – pradėjo pasakoti Z. Mitkuvienė.

Kai moterys sužinojo, kad žemės vežamos iš teritorijos, kur bendrovė LITGRID daro pastotės rekonstrukciją, joms kaipmat kilo įtarimas, kieno čia užsakymas. “Nelegaliai bendro naudojimo zonoje gyvenantis V. Olšauskas anksčiau dirbo mūsų sodų bendrijoje elektriku. Matyt, sutarė, kad žemes vežtų šalia jo namelio. Išsilygins žemes ir okupuos dar didesnę teritoriją. Kas gali garantuoti, kad ateityje jis neužsitvers tvoros ir mūsų nebeleis prieiti prie upelio?” – klausė pasipiktinusios sodininkų bendrijos gyventojos. Kad V. Olšauskas yra susijęs su žemių atvežimu, esą įrodo faktas, jog joms pradėjus piktintis esama situacija, vyras pats jų prašė, kad leistų dar atvažiuoti ekskavatoriui, turinčiam žemes išlyginti.

Norėjo kaip geriau?

Šios sodininkų bendrijos pirmininkas Alfonsas Bičkus patikino “Vakarų ekspresą”, kad žemės buvo vežtos jo iniciatyva. Esą sužinojęs, kad tvarkant pastotę lieka žemių perteklius, jis pats paprašė, kad jos būtų atvežtos į sodininkų bendriją ir suverstos prie upelio. “Toje vietoje nuolat laikosi drėgmė, tad norėjosi kiek pakelti žemės lygį. Tai vienintelė vieta mūsų sodų bendrijoje, kur nepakenkiant gamtai galima paaukštinti krantus. Tiesiog ūkiškai sprendžiau problemą, bet dabar matau, kad padariau klaidą, nes kilo tokie buitiniai konfliktai, kad net nemalonu klausytis”, – paaiškino A. Bičkus. Pirmininkas tikino, kad niekas į teritoriją prie upės nesikėsina – esą kaip buvo bendro naudojimo žemė, taip ir liks. Tik tiek, kad išlyginus žemes ir užsėjus žolę, ši teritorija esą bus patrauklesnė nei iki šiol.

Priminus šalia suverstų žemių stovintį žaliąjį namelį, pirmininkas sutiko, kad minėtas statinys stovi bendro naudojimo žemėje, tačiau, panašu, kad nemato dėl to didelės problemos. “Kiek žmonių – tiek nuomonių. Taip, šioje vietoje namų su pamatais niekas neleidžia statyt, bet laikinų statinių – nedraudžia. O tas žalias namelis ir skirtas tik grėbliui ar šakei pasidėti. Panašu, kad šios dvi moteriškės turi konkretų tikslą – V. Olšauską išvaryti iš tos salelės. Matyt, reikės šaukti valdybą ir spręsti, ką toliau daryti su tuo statiniu”, – kalbėjo A. Bičkus.

Jei ras pažeidimų – baus

Į vietą buvo iškviesti ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros specialistai. Šios įstaigos vedėjo Algirdo Vaitkaus duomenimis, šiuo metu tebevyksta tyrimas ir aiškinamasi, ar dėl vežamų žemių buvo padaryta žala gamtai. Pasak jo, iš pirmo žvilgsnio, panašu, kad vežant žemes buvo pažeista upės apsaugos juostos zona, tačiau kol nėra tai įrodančių dokumentų, ką nors konkrečiau pasakyti negalima. “Buvome išsikvietę sodų bendrijos pirmininką, tačiau jo turimuose dokumentuose nėra nurodyta, koks yra upelio apsaugos juostos dydis. Paprastai jis siekia 5 metrus, o žemės buvos suverstos maždaug 1–1,5 metro atstumu iki upės”, – pasakojo A. Vaitkus.

Jei paaiškės, kad buvo pažeista apsaugos zona ir buvo padaryta žala gamtai, pasak A. Vaitkaus, sodo bendrijos pirmininkui skiriama bauda gali siekti ir iki tūkstančio litų. “Tačiau kol kas anksti komentuoti – tyrimas dar kiek užtruks. O dėl laikino namelio šalia upės galiu pasakyti tik tiek, kad tai jau ne mūsų, o valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos kompetencija. Tačiau upelio apsaugos juostos zonoje jokie statiniai negali stovėti”, – paaiškino A. Vaitkus.

“Pavydi, ir tiek”

Tuo metu jau 15 metų Smeltalės upelio čiurlenimu besidžiaugiantis V. Olšauskas įsitikinęs, kad ši istorija tik dar kartą parodo, kokie lietuviai yra pavydūs. “Prieš 15 metų ta teritorija buvo apaugusi krūmais ir bruzgynais. Niekas čia neidavo. Pradėjau pamažu tvarkytis, išpjoviau krūmynus, nuolat nupjaunu žolę. Kai padariau gražiai, dabar ir kitiems tos vietos prireikė. Aš juk negyvenu ten. Koks ten namelis? Šuns būda. Taip – esu susikasęs lysvių, svogūnus auginu, bet juk tai ne mano pragyvenimo šaltinis. Aš tik atvažiuoju ten pasimėgauti gamtos ramybe”, – pasakojo Klaipėdoje gyvenantis pensininkas.

Pasak jo, maždaug prieš 15 metų naudotis šiuo bendro naudojimo žemės sklypu jam leido anksčiau šiai sodo bendrijai pirmininkavęs pirmininkas. “Aš tuomet dar dirbau čia samdomu elektriku. Rašiau oficialų prašymą ir pirmininkas pasakė, kad nėra jokių problemų. Bet juk aš nesu okupavęs tos žemės – kas nori tegul eina ir palapines stato. Jei nepatinka, kad auginu daržoves, galiu vaismedžiais apsodinti – visi galės džiaugtis, kai pavasarį žydės”, – nieko blogo savo darbuose sakė nematantis V. Olšauskas.


Komentaras

“Tokių konfliktų netrūksta”

Eidigintas GERMANAVIČIUS
Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas

„Tokių konfliktų dėl pasisavintų bendro naudojimo žemių sodų bendrijose būna labai dažnai. Nežinau, ar tai lemia pavydas, ar atvirkščiai – žmonių noras gvieštis daugiau nei jiems priklauso. Įstatymiškai bendro naudojimo žemė turi būti naudojama bendriems tikslams – tai gali būti pievelė, žaidimų aikštelė ir taip toliau. Savavališkai tokiose vietose nieko statyti ar auginti negalima. Juk jei ateitų kaimynas ir išsirautų morką, kurią žmogelis augina bendro naudojimo žemėje, neabejoju, kad kiltų didžiulis konfliktas. Tačiau jei sodų bendrijos valdyba yra nusprendusi leisti laikinai naudotis bendro naudojimo žeme – kitas reikalas. Aišku, tokiu atveju nepakanka žodinio pirmininko leidimo, turi būti tai patvirtinantis raštiškas dokumentas. Bet net ir tokiu atveju reikia nepamiršti, kad bendro naudojimo žeme naudotis leidžiama ne iki amžiaus pabaigos. Jei kyla konfliktų, sodų bendrijos valdyba turėtų iš naujo apsvarstyti ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Žinoma, čia kaip ir teisme – visi patenkinti negali būti.“


Šaltinis: http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/sodu-zeme—nesutarimu-garantas-1065689/