Ankstyvosios daržovės

Kiekvieną pavasarį pirmiausia pasirodo rabarbarų daigai. Jie greitai auga ir po 3-4 savaičių lapkočiai tinkami naudojimui. Dedami į kompotus, kisielius, uogienes, džemus, pyragus. Lapkočiams gerą aromatą suteikia juose esanti citrinų ir obuolių rūgštis. Anksti pradeda atželti plačialapės ir špinatinės rūgštynės– pjausime tik praeitų metų liepos mėnesio sėjos. Todėl joms sėti neskirkime atskiros vietos, o pasėkime nuėmus ankstyvąsias daržoves.

Daugiamečių tuščialaiškių česnakų, plačialaiškių ir siauralaiškių lenktagalvių česnakų, laiškinių česnakų jaunus laiškelius skinsime jau po mėnesio. Noriu pažymėti, kad laiškai greitai perauga (sukietėja). Kai augalai pradeda formuoti žiedkočius, laiškus nupjaukite paliekant iki 5 cm aukščio ražienas. Jie greitai atželia. Taip per vasarą darykime 3–4 kartus. Paskutinį kartą nupjaukime rugpjūčio mėnesį. Vėliau nupjovus, augalai nespės sutvirtėti, blogai žiemos, o pavasarį laiškų atžėlimas suvėluos.

Gegužės mėnesį pasirodo žalieji vaistinio smidro (šparago) ūgliai. Jų turėsite ir birželio mėnesį. Ūgliuose gausu vitaminų ir gydomųjų savybių. Skoniu jie primena žaliuosius žirnelius.

Gausus ir prieskoninių (aromatinių) augalų asortimentas, pradedant nuo gegužės ir baigiant vėlyvu rudeniu. Pirmieji pasirodo vaistinio kiečio (estragono) daigai. Jie puikiai dera prie salotų, dedama į mėsiškus patiekalus. Valgant suteikia puikų, aštroką skonį.
Ankstyvos sėjos lapinių garstyčių, lapinių ridikėlių ir pipirnių žaluma jau po trijų savaičių tinkama naudojimui. Jei sėsime kas dvis savaites, jų turėsime visą sezoną.

Puiki daržovė salotoms – kinų kopūstai. Jie turi žymiai daugiau vitamino C ir geležies nei įprastos salotos. Pasodinus kiek galima ankščiau jau birželio pradžioje valgysime.

Ankstyva daržovė – salotos. Gūžinės salotos auga kiek ilgiau nei lapinės. Per 1,5–2 mėnesius jų gūžės užauga iki 0,5 kg, priklausomai nuo pasirinktos veislės.

Špinatams sudygus maždaug po mėnesio turėsime ir jų. Augalai greitai augantys, tačiau greitai ir peraugantys. Pasirodžius pirmiesiems žiedynams jie praranda savo tikrąją vertę. Todėl sėkime kas 2-3 savaites ir turėsime vis jaunų lapelių.

Nepamirškime ir vaistinės agurklės. Sėkime kuo ankščiau, kol dirvoje pakankamai drėgmės. Sudygsta per 6–8 dienas. Po dviejų savaičių skinsime lapelius. Augalas pateisina savo pavadinimą, nes turi šviežių agurkų aromatą. Dėkime į salotas, sriubas, šaltibarščius.
Mangoldai (lapiniai burokėliai) vertinga lapinė, greitai auganti daržovė. Po dviejų mėnesių lapkočiai tinkami naudojimui. Jaunus lapelius skinsime po mėnesio. Be to, šaknis gerai pridengus gali žiemoti, o pavasarį atkasus – anksti atžels.

Petražoles, pastarnokus, geltekles birželio mėnesio sėjos galima palikti per žiemą neiškasus, o atlydžio metu ar ankstų pavasarį turime šviežių daržovių. Tinkamos naudojimui iki žiedynų formavimo pradžios.

Ankstyvos sėjos blakinės kalendros užaugs nuo sudygimo jau po mėnesio. Pasisėkime kas 2-3 savaites. Nepamirškime žirnių, šparaginių pupelių. Ankstyvųjų veislių žirnių ankštis jau skinsime po 50-60 dienų nuo sudygimo, vėlyvesnių – 60–70 dienų. Šparaginės pupelės mėgsta šiltesnį orą, todėl sėkime šalnų pavojui praėjus. Vidutiniškai po 1,5–2 mėnesių nuo sudygimo ankštys tinkamos vartojimui. Tai vertinga pupinių šeimos daržovė, turinti iki 6% baltymų, iki 3,5 % cukrų. Naudojamos ankštys troškintos, virtos, keptos. Jos šaldomos, konservuojamos.

Salierai – šakniniai, lapiniai ir lapkotiniai – dvimetė, aromatinga daržovė, auginama iš daigų. Žalumai gauti galimos visos trys formos. Tai bus jau vasaros laikotarpiui. Lapai turtingi vitamino C ir karotino kiekiu. Tinkami ir atželdinimui.
Į atšilusią žemę sėkime ridikėlius, ridikus, ropinius kopūstus, krapus, kervelius, Auginkime ir svogūnų laiškus.

Tik geros veislės ir gera sėkla gali duoti patikimą derlių. Svarbu žinoti , kur tinkama auginti –lauke, šiltnamyje, po priedanga. Būtina pasirinkti auginant šiltnamyje kuo ankstyvesnes veisles. Laikymui tinka vėlyvesnių veislių daržovės. Atkreipkite dėmesį ir į sėklų išsėjimo laiką, kuris paprastai būna pažymėtas ant pakelio.

Norint atsirinkti iš gausos norimą augalo rūšį, veislę reikalingos ir žinios. Nemažai informacijos yra internete, sėklų kataloguose, daržininkų knygelėse. Paprasčiausias būdas – pasidalinti žiniomis su kaimynais, draugais. Pastaruoju metu prekiaujančios sėklomis įmonės ar daržininkai, iš užsienio atsiveža daug naujų veislių. O veislę pripažinti tinkama – ilgas laiko tarpas.

Ant sėklų pakelio dažnai prie veislės pavadinimo yra raidė F1. Tai hibridinių veislių sėklos. Jos brangesnės, bet produktyvesnės. Prekyboje vis dažniau pasirodo dražuotos, beicuotos sėklos. Nereikia baimintis. Jos sudygs geriau, mažiau reiks ir bus apsaugota nuo ligų sukėlėjų.

LSDI Daržo augalų selekcijos sektoriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja
Nijolė Maročkienė

Patarimai veisiantiems sodus

Nuo ko pradėti? Sodininkavimo sėkmė labai priklauso nuo pasirinktos vaismedžių veislės. Sodo augalai yra ilgaamžiai ir vienoje vietoje auga dešimtmečiais, todėl ypač svarbu pasodinti tinkamos veislės vaismedžius, nes po kelių metų jų nepakeisi. Tiesa, šiuolaikinių žemaūgių sodų produktyvus amžius trumpesnis, tokiais vaismedžiais įveistus sodus tenka atnaujinti greičiau.

Plačiau aptarsime pagrindinius obelų veislių pasirinkimo aspektus. Nors obelų veislių auginama labai daug, tačiau išsirinkti savo poreikiams kelias yra gana sunku. Pasirenkant obelų veisles būtina atsižvelgti į keletą aspektų. Pirma, būtina žinoti kokiu metų laiku norime turėti daugiau obuolių ir ar turime tinkamas sąlygas jiems laikyti rudens-žiemos laikotarpiu. Antra, ar turėsime pakankamai laiko ir specialių žinių įveistam sodui prižiūrėti ištisus metus ir trečia, kaip saugosim vaismedžius nuo ligų.

Pasirenkant veisles pagal sunokimo laiką dažnai sodininkai daro klaidą perdaug sodindami rudeninių veislių vaismedžių. Tarp sodininkų mėgėjų vyrauja nuomonė, kad neturint gerų sąlygų vaisiams laikyti geriau auginti rudeninių veislių vaismedžius ir neveisti žieminių, nes obuolių vis tiek negalima ilgai išlaikyti. Tačiau nors ir neturint gerų vaisių laikymo sąlygų būtina daugiausiai auginti žieminių veislių obuolių. Žieminių veislių obuoliai esant šiltesnėms ar šiaip prastesnėms laikymo sąlygoms išsilaikys trumpiau negu būdinga konkrečiai veislei, bet jie išsilaikys žymiai geriau ir ilgiau negu rudeninių veislių vaisiai. Dėl šių priežasčių vasarinių ir rudeninių veislių obelų reikia sodinti tiek, kad užtektų vaisių rugpjūčio-spalio mėnesiais. Vėliau jau gali būti valgomi šiuolaikinių žieminių veislių obuoliai, kurie gana anksti tampa skanūs.

Pasirenkant obelų veisles ir poskiepius, reikia numatyti, ar turėsime laiko ir žinių kruopštesnei vaismedžių priežiūrai. Auginant šiuolaikinių veislių žemaūges ir pusiau žemaūges obelis, reikia laiku ir tinkamai vaismedžius nugenėti bei suformuoti. Esant per gausiam užuomazgų kiekiui, jas tenka praretinti. Tik atlikę šiuos darbus, turėsime kasmetinį kokybiškų vaisių derlių.
Svarbiausia pasirenkant veisles, reikia žinoti, kaip pasodintame sode naikinsime ligas. Jeigu prieš ligas nežadame naudoti cheminių apsaugos priemonių, patartina auginti tik pagrindinei ligai – rauplėms – atsparių veislių obelis. Iš vasarinių tai būtų ‘Orlovim’, ‘Izbranica’, iš rudeninių – ‘Freedom’, ‘Sava’, ‘Vitos’, ‘Novamac’, iš žieminių – ‘Skaistis’, ‘Štaris’, ‘Liberty’, ‘Aldas’, ‘Florina’ ‘Topaz’. Jeigu sodą prieš ligas kelis kartus reikiamu laiku nupurkšime, galim auginti ‘Popierinį’, ‘Persikinį’, ‘Avenarijų’, ‘Konfetnoje’ (vasarinės), ‘Auksį’, ‘Delikates’, ‘Beržininkų ananasą’, ‘Katja’, ‘Rudens dryžuotąjį’, ‘Summered’, ‘Paprastąjį antaninį’ (rudeninės), ‘Šampion’, ‘Rubin’, ‘Alva’, ‘Antej’, ‘Arlet’, ‘Connel red’, ‘Bogatyr’, ‘Kulono renetą’, ‘Sinap orlovskij’, ‘Redkroft’, ‘Rubinete’, ‘Lodel’, ‘Pilot’, ‘Pinova’, ‘Melrose’, ‘Telissare’ (žieminės). Jeigu numatome auginti rauplėms jautrių veislių vaismedžius (‘Geneva Early’, ‘Jerseymac’, ‘Rubin’ (Kazachija) ‘Orlovskoje polosatoje’, ‘Paulared’, ‘Slava peremožcam’ ‘Lobo’, ‘Norį’, ‘Ligol’, ‘Jonagold’, ‘Gloster’) būtina obelis purkšti prieš ligas sistemingai. Tik tada galima tikėtis išauginti gražius gero skonio obuolius.

Kokio augumo vaismedžius reikėtų sodinti? Jeigu gerai tinkamai pasiruošę plotą ir dirvą, numatome gerai sodą apsaugoti nuo kiškių, vaismedžiams sustatyti palaikomuosius kuolus ar įrengti kitokias atramines konstrukcijas, tinkamai ir laiku formuoti vaismedžius, galima sėkmingai sodinti vaismedžius su M.26 ir ypač su žemaūgiais B.396, P 60, M.9, P 22 poskiepiais. Tokie vaismedžiai formuojami iki 2-2,5 m aukščio, nedidelės apimties vainikais. Todėl, priklausomai nuo veislės ir poskiepio derinio augumo ir nuo pasirinktos vainiko formos galima sodinti gana tankiai nuo 0,5 iki 1,5 m atstumais tarp augalų ir 3-4 m tarp eilių jeigu sodiname eilėmis. Jeigu sodiname vejoje gojeliais, atstumai tarp augalų turi būti didesni, kad prie vaismedžio galima būtų prieiti iš visų pusių. Tiesa, seno obelų sodo vietoje sodinti žemaūgį sodą nepatartina, nes žemaūgiai vaismedžiai dėl dirvos gentinio nualinimo per silpnai augs ir gali toks sodas skursti ir vesti mažus obuolius. Jeigu sodą sodiname buvusioje obelų sodo vietoje geriau sodinti stipresnio augumo vaismedžius, nes jie vis tiek augs šiek tiek silpniau. Šiam tikslui tinka vaismedžiai su vidutinio augumo B.118, MM.106 ar pusiau žemaūgiais P 14, M.26 poskiepiais.

Jeigu norime auginti didesnius 2,5-2,8 m aukščio vaismedžius, nenaudoti vaismedžiams atraminių kuolų, tada patartina sodinti vaismedžius priklausomai nuo veislės augumo ir su vidutinio augumo B.118, MM.106 poskiepiais. Ir tik labai augių veislių vaismedžius galima sodinti ir su pusiau žemaūgiais P 14, M.26, ar žemaūgiais B.396, P 60, M.9 poskiepiais. Tokiame sode vaismedžiai sodinami nuo 2 iki 2,5 ar net 3 m tarp augalų ir 4-5 m tarp eilių. Šie vidutinio augumo ar pusiau žemaūgiai vaismedžiai dažniausiai formuojami paprastosios verpstės formos vainikais nenaudojant pastovių atraminių kuolų. Patartina naudoti atraminius kuolus tik jauname vaismedžių amžiuje.

Veisiant sodą labai svarbu tinkamas vaismedžių išdėstymas. Pirmiausiai remiantis įstatymais vaismedžiai gali būti sodinami ne arčiau kaip 3 m nuo kaimyninio sklypo ribos. Biologiniu atžvilgiu geriau kai vaismedžių eilės išdėstytos šiaurės-pietų kryptimi, tačiau sode geriau vaismedžių eiles išdėstyti tą kryptimi kurią kryptimi sodas dažniausiai stebimas. Sodas visada geriau atrodo žiūrint eilių kryptimi.

Mėgėjiškuose soduose veisles geriausia grupuoti pagal vaisių skynimo laiką. Naudojant cheminės apsaugos prieš ligas priemones, būna taip, kad vasariniai obuoliai jau skinami, o vėlyvų žieminių veislių vaismedžius dar reikia purkšti. Patartina, kad anksti skinamų vasarinių ar rudeninių veislių vaismedžiai būtų sodinami toliau, mažiau matomoje sodo vietoje. Vėlyvų žieminių veislių vaismedžius reikėtų sodinti geriausiai matomoje vietoje. Taip išdėsčius sode veisles galima bus gėrėtis augančiais ir nokstančiais vaisiais visą rudenį. Vyšnios, trešnės ir slyvos taip pat galėtų būti sodinamos tolimesnėje sodo vietoje šalia vasarinių veislių obelų, nes jos dekoratyvios būna trumpesnį laiką, kai tuo tarpu derančios žieminės obelys gražiai atrodo beveik visą rudenį.

Vietos sodui parinkimas ir paruošimas. Vaismedžių būklę, derlingumą ir ilgaamžiškumą lemia sodo vieta. Tinkamai parinkus sodui vietą, galima sumažinti klimato veiksnių neigiamą poveikį. Sodams veisti tinkamiausi sklypai su nedideliu nuolydžiu. Apačioje nuolydis turėtų būti atviras, kad nesitelktų šaltas oras.

Lygumos, kuriose vyrauja sunkesni dirvožemiai, dažnai būna per šlapios. Jose užsitęsia vaismedžių vegetacija, jie ne taip gerai subręsta, labiau nukenčia nuo šaltų žiemų. Ypač pavojingos lomelės su telkšančiu vandeniu. Lygumose prasta oro apykaita: ilgiau neišsisklaido šaltas oras, laikosi rūkas. Dėl to vaismedžiai labiau serga.

Blogiausia vieta sodams yra slėniai, ypač uždari arba priaugę medžių bei krūmų. Juose telkiasi šaltesnis oras, žiemą sušąla vaismedžiai, pavasarį nušąla žiedai, tvyro rūkas. Ilgai neišsisklaidantis rūkas sudaro palankias sąlygas ligoms plisti. Slėniai sodams netinkami. Jei neturime geresnės vietos sodui įveisti ir vaismedžius tenka sodinti slėnyje, tuomet pasirinkime atsparių šalčiui ir ligoms veislių sodinukus, skiepytus į ištvermingus vidutinio augumo ar net aukštaūgius poskiepius.

Sodo dirvožemis turi būti laidus vandeniui, negludus. Svarbios ne tik viršutinių sluoksnių savybės, bet ir podirvio. Būna atvejų, kai po sukultūrintu viršutiniu sluoksniu yra gludus dirvožemis. Sodui ypač kenkia, kai šis sluoksnis susiformavęs iš skirtingo dydžio dirvožemio dalelių. Tokios dirvos dažnai taip sutankėja, kad pro jas neprasiskverbia augalų šaknys.
Tinkamiausi sodams yra priesmėliai ant priemolių ir priemoliai. Purusis sluoksnis turėtų būti ne plonesnis kaip 1 m. Tokius dirvožemius turi būti nesunku kasti kastuvu. Obelys su augesniais poskiepiais neblogai auga ir molio dirvožemiuose, tačiau žemaūgiams ir pusiau žemaūgiams vaismedžiams jie tinka mažiau. Kai podirvyje yra gilusis smėlio arba žvyro sluoksnis, vaismedžiams gali pritrūkti drėgmės.

Obelys mitybos elementams nereiklios. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute ištirta, kad obelys gerai auga, kai iki 40-50 cm dirvožemio sluoksnyje būna ne mažiau kaip 100 mg/kg fosforo (P2O5) ir 150-200 mg/kg kalio (K2O). Augalų mitybą veikia ir dirvožemio tirpalo rūgštumas pH, kuris obelims tinkamiausias 6-6,5.

Teisingai parinktą sodui sklypą reikia tinkamai paruošti: išlyginti paviršių, kad lomelėse nesitelktų paviršinis vanduo, patręšti, pagerinti fizines savybes, išnaikinti piktžoles.
Rūgščios dirvos kalkinamos prieš 1-2 metus iki sodo įveisimo, atskirai nuo tręšimo mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, nes tręšiant ir kalkinant kartu, galima patirti maisto medžiagų nuostolių. Obelims skirtus plotus siūloma kalkinti 100-500 g/m2 kalkinių trąšų (pagal CaO+MgO). Mažiausios kalkinių trąšų normos naudojamos silpnai rūgščiose priemolio dirvose, didžiausios – rūgščiuose moliuose ir priemoliuose. Trąšos išberiamos ant išlygintos dirvos, po to dirva suariama arba perkasama bent 25 cm gyliu.

Vaismedžiai mitybos elementams nereiklūs, bet prastesnius dirvožemius prieš sodo įveisimą patartina patręšti 50-150 g/m2 paprastojo superfosfato ir 20-50 g/m2 kalio chlorido. Lengvuose dirvožemiuose neretai trūksta magnio. Tokiu atveju patartina patręšti magnio turinčiomis trąšomis, pavyzdžiui, kalio magnezija. Jei dirva buvo pakalkinta magnio turinčiomis kalkinėmis trąšomis, magnio trąšų naudoti nereikia. Sodo dirvai tręšti galima naudoti ir kitas trąšas. Apie jų panaudojimo ypatybes reikėtų teirautis pas pardavėjus.

Lengvesni dirvožemiai sorbuoja mažiau mitybinių elementų, todėl juos reikėtų tręšti mažesnėmis kalio ir magnio trąšų normomis (nurodyto intervalo mažiausioji riba). Gausiau patręšus, nemažai šių elementų vanduo išplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius, ir augalai jų nepasisavina. Lengvus dirvožemius paprastai tenka tręšti mažomis arba vidutinėmis trąšų normomis, bet dažniau negu sunkesnius.

Rekomenduojama įterpti ne tik mineralinių, bet ir organinių trąšų. Reikėtų iškratyti 6-8 kg/m2 mėšlo. Vietoj mėšlo galima auginti ir užarti žaliajai trąšai skirtus augalus (vikių-avižų mišinį, baltąsias garstyčias, rapsus). Jie ne tik papildo dirvą maisto medžiagomis, bet ir pagerina jos fizines savybes (struktūrą, vandens laidumą bei imlumą). Su mėšlu į dirvą paprastai patenka daug piktžolių, todėl juo tręšti reikėtų anksčiau, kad užtektų laiko joms sunaikinti. Pastaruoju metu vaismedžiai sodinami gana tankiai, todėl prieš sodo įveisimą rekomenduojama patręšti visą būsimo sodo plotą, o ne tik vaismedžių sodinimo vietas.

Piktžolės naikinamos dirbant dirvą ir herbicidais. Herbicidai ypač gerai naikina varpučius, usnis, pienes ir kitas daugiametes piktžoles. Piktžoles rekomenduojama nupurkšti raundapu arba kitu sisteminiu herbicidu, kurio veiklioji medžiaga yra glifosatas. Raundapo į 10 l purkštuvą pilama 150-200 ml. Arui nupurkšti sunaudojama apie 2-4 l vandens.
Sodinamosios medžiagos kokybė. Sodo ilgaamžiškumas, derėjimo pradžia ir darbo sąnaudos medelių priežiūrai labai priklauso nuo sodinukų kokybės. Juos įsigykite tik iš atitinkamų Valstybės institucijų kontroliuojamų medelynų. Tokie sodinukai turi jų kokybę patvirtinantį augalo pasą. Parduodami vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukai turi būti sveiki, nepadžiūvę ir nepašalę. Visi vaismedžiai privalo turėti aiškią viršūnę. Šalia viršūnės palikti stačiai augantys ūgliai konkurentai, turi būti pašalinti. Vienmečiai sodinukai gali būti nešakoti, o dvimečiai privalo turėti ne mažiau keturių, tinkamu (horizontalesniu) kampu augančių, proporcingai aplink kamieną išsidėsčiusių ne trumpesnių kaip 20-30 cm šakų. Šoninių šakų storis neturi viršyti pusę kamieno skersmens prie atsišakojimo vietos. Šakos negali būti įlūžusios, nebent patys galiukai, kurie bus trumpinami pasodinus. Kokybiški sodinukai privalo turėti gerai išsivysčiusias šaknis. Sveikų šaknų žievė nesunkiai atsiskiria nuo medienos, jų vidus yra baltas, nesudžiūvęs. Nupirktus sodinukus reikia tinkamai supakuoti. Geriausia jų šaknis sudrėkinti ir patalpinti į polietileninį maišą. Jeigu parvežti sodinukai iškart nesodinami, juos reikia prikasti. Prieš sodinant, sodinukų šaknis rekomenduojama pamirkyti molio ir karvių mėšlo tyrėje. Ši priemonė atgaivina šaknis ir pagerina sodinukų prigijimą.

Sodo sodinimas ir priežiūra. Pavasarį vaismedžiai sodinami kuo anksčiau, geriausia prieš išsprogstant pumpurams, į pradžiūvusią dirvą. Prieš sodinant, dirva supurenama. Jeigu dirbamas per šlapias dirvožemis, sugadinama jo struktūra, o supuolusiame dirvožemyje vaismedžiai prastai auga. Greičiausiai pradžiūna lengvos dirvos. Jose kartais įmanoma pradėti sodinti kovo pabaigoje. Sunkesniuose, vėliau džiūnančiuose dirvožemiuose dažniausiai sodinama nuo balandžio antrosios pusės.

Paruoštame sklype pirmiausia sužymimos eilės ir vaismedžių sodinimo vietos. Jeigu sklypas yra su didesniu nuolydžiu, eiles patartina išdėstyti nuolydžio kryptimi. Lygioje vietoje eilės išdėstomos šiaurės-pietų kryptimi. Taip pasodintų vaismedžių vainikus tolygiausiai apšviečia saulė.

Jeigu sodiname į prieš tai suartą ir sukultivuotą lauką, duobės kasamos tokio dydžio, kad tilptų sodinukų šaknys. Duobės dugne supilamas nedidelis kauburėlis. Į jos vidurį įstatomas sodinukas. Jo šaknys turi būti ištiestos link duobės kraštų, nesusisukusios ir neužsirietusios. Jeigu duobė per maža, ją būtina padidinti. Kai netelpa pavienės ilgos šaknys, jas galima patrumpinti. Prilaikant sodinuką, šaknys užpilamos žemėmis. Sodinuką patartina keletą kartų staiga šiek tiek kilstelėti, kad pribyrėtų žemių po šaknimis ir tarp jų. Žemė aplink vaismedį šiek tiek sumindoma.

Kai augančiame sode atsodiname pavienius vaismedžius, reikia iš anksto paruošti jiems skirtą vietą. Tokiu atveju sodinimo duobės kasamos didesnės (40-60 cm gylio, 80-100 cm skersmens).

Svarbu vaismedžius pasodinti tinkamu gyliu. Pastaruoju metu dažniausiai sodinamos obelys su vegetatyviniais poskiepiais. Juo daugiau poskiepio lieka virš žemės, tuo ryškesnis jo poveikis. Būna atvejų, kai palikti daug poskiepio virš žemės negalima. Įskiepytus į nepakankamai ištvermingus M.9 poskiepius (ir į jo klonus) vaismedžius reikia sodinti giliau. Poskiepio virš žemės neturėtų likti daugiau kaip 5-10 cm. Dar giliau, kai virš žemės paliekama tik apie 5 cm poskiepio, sodinami vaismedžiai su P 22 poskiepiais. Pastebėta, kad sekliau pasodintų vaismedžių su P22 poskiepiais vaisiai susmulkėja, vaismedžiai per menkai auga. Negalima vaismedžių sodinti per giliai. Jeigu skiepijimo vieta atsiduria po žeme, įskiepis gali išauginti savas šaknis. Tuomet vaismedžiai ims vešliau augti, mažiau derės. Nelygu poskiepis, jo virš žemės paprastai paliekama 5-20 cm. Jei sodinami sodinukai su tarpininkais, apatinė skiepijimo vieta (poskiepio ir tarpininko sandūra) turi atsidurti po žeme. Vaismedžiai su sėkliniais poskiepiais sodinami tokiu pačiu gyliu, kaip augo medelyne. Slyvas, skiepytas į skėstašakės slyvos sėjinukus, bei vyšnias ir trešnes, skiepytas į kvapiąją vyšnią, reikia sodinti truputį giliau negu skiepijimo vieta. Taip pasodinti medeliai leidžia mažiau poskiepio atžalų. Serbentai ir agrastai sodinami giliau – jų šaknies kaklelis turi būti 6-8 cm po žeme. Taip pasodinti sodinukai iš požeminės stiebo dalies išleidžia papildomas šaknis ir ūglius. Susiformuoja vešlesni krūmeliai, jie būna ilgaamžiškesni, nes išaugina daugiau pakaitinių stiebų. Aviečių šaknies kaklelis turi būti ties žemės paviršiumi ir tik lengvose dirvose galima sodinti apie 5 cm giliau.
Pasodintus vaismedžius ir vaiskrūmius būtina palaistyti. Nelygu dirvos drėgnumas ir sodinimo laikas, vienam vaismedžiui reikia 5-10 l vandens. Laistant sudaromos palankesnės sąlygos vaismedžių šaknims. Besigerdamas į dirvą vanduo prispaudžia dirvožemį prie sodinukų šaknų. Todėl palaistyti reikia net ir tada, kai dirva drėgnoka. Kad vanduo nenutekėtų į šalis, aplink pasodintą vaismedį iš žemių suformuojama lėkštės formos įduba.
Pasodintiems vaismedžiams teigiamos įtakos turi mulčias. Mulčiuota dirva būna geresnės struktūros, iš jos lėčiau išgaruoja drėgmė, mažiau dygsta piktžolių. Mulčias saugo iš rudens pasodintų vaismedžių šaknis nuo šalčio. Mulčiuojami palaistyti vaismedžiai, lygiai su duobe arba šiek tiek plačiau. Dirva užberiama bent 5-8 cm mulčio sluoksniu. Jeigu nėra kuo mulčiuoti, palaistytą plotą reikia apiberti sausa žeme. Rudenį pasodintų vaismedžių pomedžius galima mulčiuoti ir vėliau, nes tuo metu dirvos džiūsta lėčiau, augalai nevegetuoja, jiems užtenka drėgmės. Gerai mulčiuoti pašalusią dirvą. Tuomet galima apipilti ir antžeminę poskiepio dalį. Geriausia mulčiuoti durpėmis, kompostu ar mėšlu, bet tinka ir pjuvenos, medžių drožlės, žievės. Mėšlas turi būti gerai perpuvęs, be piktžolių sėklų. Pjuvenos, medžių drožlės ir žievės yra prastesnis mulčias, mat jas suskaidyti mikroorganizmams reikia daug azoto. Irdamos medienos atliekos šiek tiek parūgština dirvą. Dėl minėtų priežasčių pjuvenos, medžių drožlės ar žievės labiau tinka sunkesnėms ir nerūgščioms dirvoms mulčiuoti.
Pasodinti vaismedžiai genimi ir formuojami. Rudenį įveisti sodai genimi anksti pavasarį, pasodinti pavasarį – tuojau pat. Jei pasodinome vienmečius skiepus be vainikėlių, 80-90 cm aukštyje virš pumpuro patrumpiname viršūnėlę. Kai medelių vainikėlis yra per arti žemės arba jie turi tik 1-2 šakeles, visi šoniniai ūgliai pašalinami, o viršūnėlė nukerpama anksčiau minėtame aukštyje. Sodinukų, kurie turi vainikėlį 60-70 cm aukštyje, negenime. Pirmajame aukšte medeliams reikalingos 3-4 šakeles. Šoninių ūglių perteklių pašaliname. Jei šoninės šakos auga stačiai į viršų, jas patartina atlenkti horizontaliai ir pririšti virvutėmis prie kamieno apačios arba kuolo. Šakoms užsitvirtinus norimoje padėtyje, virvutės atrišamos. Šakos ties atsišakojimo vieta neturėtų būti storesnis kaip 40 % liemens storio. Agrastų ir serbentų ūgliai patrumpinami, paliekant virš žemės 2-3 pumpurus. Jei ūglių daug, dalį galima palikti netrumpintų.
Sausais orais jaunus medelius gali tekti palaistyti keletą kartų. Greičiausiai vandens pristinga lengvesnėse dirvose pavasarį pasodinti vaismedžiai. Vienam vaismedžiui palieti reikia apie 10 l vandens.

Jei sodiname žemaūges ar pusiau žemaūges obelaites, reikalingi kuolai joms pririšti. Daugumos žemaūgių vaismedžių šaknys yra netvirtos ir neišlaiko vaismedžių masės. Pusiau žemaūgiai vaismedžiai turi tvirtesnes šaknis, tačiau ir jiems kuolai reikalingi bent 3-4 pirmuosius metus, kad palengvintų vainikų formavimą. Palaikantieji kuolai turėtų būti apie 3 m aukščio, į žemę įgilinti iki 0,5 m. Versliniuose soduose kuolai statomi specialia technika. Sodininkams mėgėjams lengviausia kuolus įkalti. Kuolas turėtų būti nuo vaismedžio apie 20 cm, patartina pietų pusėje. Tuomet jo metamas šešėlis apsaugos jaunų medelių kamienėlius nuo perkaitimo pavasarį.

Jeigu prieš sodo įveisimą tinkamai paruošta dirva, pirmaisiais metais vaismedžiai tręšiami tik azoto trąšomis. Rudenį pasodintus vaismedžius galima tręšti, kai pradeda sprogti pumpurai, pasodintus pavasarį – praėjus ne mažiau kaip mėnesiui nuo pasodinimo. Kiekvieno vaismedžio šaknų srityje ant dirvos išberiama apie 30-60 g amonio salietros arba atitinkamas kiekis kitų azoto trąšų (po 10-20 g N vaismedžiui). Lengvesniuose, mažiau humusinguose dirvožemiuose pasodintus vaismedžius galima patręšti antrąkart. Tai reikėtų daryti praėjus mėnesiui po pirmojo tręšimo, bet ne vėliau kaip iki birželio vidurio. Trąšų normą galima padidinti ir tuo atveju, kai pomedžiai mulčiuoti pjuvenomis, medžių drožlėmis ar žievėmis.

Vėliau sodas prižiūrimas įprastai: laistomas, tręšiamas, saugomas nuo ligų ir kenkėjų. Svarbu, kad sode neželtų piktžolės, nes jos pasisavina daug drėgmės ir mitybos elementų. Daugiametės piktžolės išnaikinamos ruošiant dirvą, bet joje lieka daug piktžolių sėklų. Pirmais-antrais metais pomedžiuose dygstančios piktžolės išravimos.
Kokybiškų vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukų galima įsigyti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto medelyne (Babtai, Kauno r.). Sodinukų sortimentas pridedamas.

 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas
dr. Nobertas Uselis

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Juozas Lanauskas

 

Sodo apsauga nuo ligų ir kenkėjų

Individualių obelų sodų bendros apsaugos nuo kenkėjų ir ligų priemonės

Ramybės metu – iki pumpurų brinkimoIšpjaustyti vėžio žaizdas, pažeistus audinius išvalyti 1–2 mm iki sveikos medienos. Žaizdas aptepti sodo tepalu arba tepalu vaismedžiams nuo vėžio.

Išgenėti vaismedžius, praretinant jų vainikus, išpjaustyti džiūstančias ir žievės ligų pažeistas šakas. Taip pat tikslinga išgenėti šakas, kurios gausiai apniktos erkių blakučių, amarų, skydamarių, rožinių lapsukių, žiemsprindžių, voratinklinių kandžių kiaušinių ar obelinių stiklasparnių ir kriaušinių medgręžių pažeistos šakos.

Vasario pabaigoje ar kovo pradžioje, prieš prasidedant staigiems temperatūrų svyravimams, vaismedžių kamienus ir storųjų šakų pagrindą, nugramdžius senų medžių žievę, nubalinti kalkių pienu (20 %).

Vaismedžius nuo rauplių tikslinga purkšti 5–7 % karbamido tirpalu. Tokiu būdu šakos apvalomos nuo erkių, amarų ir blakučių kiaušinių.

Anksti pavasarį išvalyti senus inkilus, padaryti naujų. Skirti maždaug po 1 inkilą 2 arams sodo.

Žalio kūgio – žiedpumpurių rausvėjimo tarpsnis1–2 m sodo galima užsėti nektariniais augalais (facelijomis, grikiais, krapais, raudonėliu, jonažole, mairūnu ar pasodinti morkų, petražolių sėklojų). Tokiu būdu priviliojami entomofagai, kurie naikina erkes, amarus ir kitus sodo kenkėjus.Prieš vaismedžių žydėjimą, ryte arba vakare, kai vabzdžiai neaktyvūs, vaismedžius arba jų šakas purtyti, prieš tai po medžiais patiesus polietileno plėvelę. Purtoma 3–4 kartus kas 3–5 dienos. Tokiu būdu nupurtomi žiedgraužių, lapinukų, cigarsukių vabalai. Nupurtyti kenkėjai sunaikinami.

Šienauti žolę ir naikinti piktžoles.

Žydėjimas – po žydėjimo (vainiklapiams krintant)Vaismedžiams sužydus anksčiau minėtu būdu purtomi obuoliniai pjūkleliai.

Obelims baigiant žydėti, obuoliniams vaisėdžiams ir lapsukiams gaudyti, kabinamos feromoninės gaudyklės arba vaisėdžių ir lapsukių drugius galima privilioti kvapiaisiais jaukais. Juodos duonos pluta užpilama šiltu vandeniu, įdedama cukraus, mielių, razinų. Kai pradeda rūgti, išpilstoma į pusės litro talpos stiklainius ir iškabinama medžių lajose. Viename medyje turėtu būti 1–2 stiklainiai. Naudojant feromonines gaudykles ar kvapiuosius jaukus 2–3 m. iš eilės vaisėdžių ir lapsukių pažeistų vaisių pastebimai sumažėja.

Pastebėjus voratinklinių kandžių ir verpikų gūžtas surinkti ir sunaikinti.

Šienauti žolę ir naikinti piktžoles.

Vaisių užuomazgos – vaisių kritimas ir vaisių augimo metuJei po vaismedžiais ar arti jų auginamos įvairios daržovės pesticidų naudoti nepatartina. Todėl amarus galima naikinti purškiant kraujažolės nuoviru (10 l vandens 2,5 kg žydinčių stiebų, virinti 30 min.), kenkėjų vikšrus pelynų nuoviru (1 kg apvytintų pelynų virinti 10–15 min. mažame kiekyje vandens, po to purškiant atskiesti iki 10 l vandens)

Liepos pradžioje vaismedžių kamienus (1 m aukštyje) aprišti 15–20 cm pločio popieriaus (geriausia gofruoto) juostomis, kuriuose ruošdamiesi žiemojimui slepiasi vaisėdžių, lapsukių, šermukšninių kandžių vikšrai, žiedgraužių, lapinukų, cigarsukių vabalai.

Surinkti krituolius, puvinių, obuolinių pjūklelių, vaisėdžių šermukšninių kandžių pažeistus vaisius.

Šienauti žolę ir naikinti piktžoles.

Rugsėjo mėn. vaismedžių kamienus 60 cm aukštyje galima aprišti 20 cm pločio polietilenine plėvele, o per jos vidurį aplink, maždaug 10 cm pločio ruožą aptepti sodo tepalu ar „Pestifix“ klijais. Tokiu būdu ropojančios žiemsprindžių patelės įklimpsta ir žūsta.

Nuėmus derliųVegetacijai pasibaigus nurišamos kenkėjų gaudymo juostos ir po kurio laiko sunaikinamos. Juostų tuoj pat deginti negalima, nes iš jų turi išlįsti naudingi vabzdžiai – entomofagai. Tokiu būdu sunaikinama dalis vaisėdžių, lapsukių, šermukšninių kandžių vikšrų, žiedgraužių, lapinukų, cigarsukių vabalų.

Vegetacijai pasibaigus sugrėbti ir sunaikinti nukritusius lapus. Rudenį tikslinga dirvą suarti ar sukasti. Sunaikinami žiemojantys lapuose ar dirvos paviršiuje žiemojantys ligų pradai ir kenkėjai.

Individualaus naudojimo obelų apsaugos nuo kenkėjų sistema (2008 m.)

Augimo tarpsniaiKenkėjaiPreparatai (karencija, d.)Norma (g / 10 l vandens)Pastabos
Žalio kūgio – žiedpumpurių rausvėjimo tarpsnisŽiedgraužiai, lapsukiai, žiemsprindžiai, blakutėsAktara
25 % t. g.
20
Žalio kūgio – žiedpumpurių rausvėjimo tarpsnisŽiedgraužiai, lapsukiai, žiemsprindžiai, blakutėsFastakas 10 % k. e.4
Žalio kūgio – žiedpumpurių rausvėjimo tarpsnisBlakutės, lapsukiai, pjūkleliai, amaraiAktara
25 % t. g.
20Šiame tarpsnyje purkšti insekticidais, kai gausu obuolinių pjūklelių
Žalio kūgio – žiedpumpurių rausvėjimo tarpsnisBlakutės, lapsukiai, pjūkleliai, amaraiFastakas 10 % k. e.4Šiame tarpsnyje purkšti insekticidais, kai gausu obuolinių pjūklelių
Po žydėjimo (vainiklapiams krintant)Lapsukiai, pjūkleliai, amarai, voratinklinės kandys, erkės, amaraiAktara
25 % t. g.
20Šiame tarpsnyje antrą kartą purkšti insekticidais nuo obuolinių pjūklelių (Aktara žydėjimo metu purkšti draudžiama)
Po žydėjimo (vainiklapiams krintant)Lapsukiai, pjūkleliai, amarai, voratinklinės kandys, erkės, amaraiFastakas 10 % k. e.4Šiame tarpsnyje antrą kartą purkšti insekticidais nuo obuolinių pjūklelių
Po žydėjimo (vainiklapiams krintant)Lapsukiai, pjūkleliai, amarai, voratinklinės kandys, erkės, amaraiSkystas kalio muilas „Žaliasis“400Šiame tarpsnyje antrą kartą purkšti insekticidais nuo obuolinių pjūklelių
Vaisių užuomazgos ir 2-3 sav. po žydėjimoObuoliniai vaisėdžiai, lapsukiai, amarai, erkėsAktara
25 % t. g. (21)
20Nuo amarų Aktara pakanka 8 g/10 l vandens
Vaisių užuomazgos ir 2-3 sav. po žydėjimoObuoliniai vaisėdžiai, lapsukiai, amarai, erkėsFastakas
10 % k. e. (20)
20
Vaisių užuomazgos ir 2-3 sav. po žydėjimoObuoliniai vaisėdžiai, lapsukiai, amarai, erkėsSkystas kalio muilas „Žaliasis“ (5)400
Vaisių augimasAmaraiAktara
25 % t. g.
8Purškiama, jei labai palankios sąlygos amarams plisti
Vaisių augimasRūgtiniai pjūkleliaiAktara
25 % t. g. (21)
20
Vaisių augimasRūgtiniai pjūkleliaiFastakas 10 % k. e. (20)4

Individualaus naudojimo obelų apsaugos nuo ligų sistema (2008 m.)

Augimo tarpsniaiLigosPreparatai (karencija, d.)Norma (g / 10 l vandens)Pastabos
Iki pumpurų brinkimo Žalio kūgio – Žiedpum-purių rausvė-jimo tarpsnisŽievės, kamieno ligos, bakterinė degligėČempionas 50 % š. m.50Nuo bakterinės degligės profilaktiškai naudoti tik vario grupės preparatus
Iki pumpurų brinkimo Žalio kūgio – Žiedpum-purių rausvė-jimo tarpsnisObelų rauplės, filostiktozėEfektorius
70 % t. g.
5-10
Iki pumpurų brinkimo Žalio kūgio – Žiedpum-purių rausvė-jimo tarpsnisObelų rauplės, filostiktozėChorus
75 % t. g.
2
Po žydėjimo (vainiklapiams krintant)Obelų rauplės, filostiktozė, vaisių puviniaiChorus
75 % t. g.
2Galima naudoti preparatų mišinį: skoras 2 ml + efektorius 5 g / 10 l vandens
Po žydėjimo (vainiklapiams krintant)Skoras
25 % k. e.
2Galima naudoti preparatų mišinį: skoras 2 ml + efektorius 5 g / 10 l vandens
Po žydėjimo (vainiklapiams krintant)Obelų rauplės, filostiktozė, vaisių puviniaiEfektorius
70 % t. g.
5-10Galima naudoti preparatų mišinį: skoras 2 ml + efektorius 5 g / 10 l vandens
Vaisių užuomazgos – vaisių kritimas ir vaisių augimo metuObelų rauplės, filostiktozė, vaisių puviniaiSkoras
25 % k. e.
2Galima naudoti sisteminio ir kontaktinio preparato mišinį, siekiant išvengti rauplių sukėlėjo atsparumo
Vaisių užuomazgos – vaisių kritimas ir vaisių augimo metuObelų rauplės, filostiktozė, vaisių puviniaiEfektorius
70 % t. g. (20)
5-10Galima naudoti sisteminio ir kontaktinio preparato mišinį, siekiant išvengti rauplių sukėlėjo atsparumo
Žieminių veislių obelų purškimas (08 mėn.)Obelų rauplės, vaisių puviniai (sandėlyje)Efektorius
70 % t. g. (14)
5-10
Nuėmus derlių, ramybės metuObelų rauplės ir kitos dėmėtligės, žievės, kamieno ligosKarbamidas, tepalas vaismedžiams nuo vėžio “Emolus”
(v. m. Ditianonas 1,4 %)
50 (5 %)Lapų kritimo metu. Naudojamas vėžio pažeistų vaismedžių vietų gydymui ir genėjimo metu vaismedžių šakose padarytų pjūvių vietų dezinfekcijai ir apsaugai nuo ligų. Vėžio pažeistas vaismedžių vietas gerai išvalyti. Išmaišyti tepalą ir teptuku pilnai padengti pažeistą vietą.

Žemėtvarkos klausimai

Į sodininkų klausimus atsako Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Teisės skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Čiutytė

2008m. balandžio 25 d.

Norėčiau paklausti, kas praėjo kelius, išsipirkdamas papildomai žemę sodo bendrijoje šalia savo sklypo (mieste). Norėtųsi padiskutuoti, ar rengėte detaliuosius planus, kaip reikalauja LRV nutarimas (mieste).

Gal kam teko išsipirkinėti papildomą valstybinės žemės sklypą, besiribojantį su turimu sklypu (pagal LRV nutarimą Nr. 1443)? Kokia procedūra, kokie dokumentai reikalingi? Ar reikalingas detalusis planas (jei sodai miesto ribose)?

Parduodant valstybinės žemės sklypus mėgėjiško sodo teritorijoje, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis pasirašo apskrities viršininkas arba jo paskirtas apskrities viršininko administracijos darbuotojas, todėl Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturi duomenų apie asmenis, kuriems parduodami šie žemės sklypai.
Valstybinės žemės sklypų pardavimą mėgėjiško sodo teritorijoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 1443 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ (Žin., 2004, Nr. 167-6129) bei šiuo nutarimu patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklės (toliau – Taisyklės).
Pagal Taisyklių 3.3 punktą sodininkų bendrijos, šių bendrijų nariai ir kiti asmenys turi teisę pirkti mėgėjiško sodo teritorijoje esančius valstybinės žemės sklypus, kurių pagal mėgėjiško sodo teritorijos žemėtvarkos projektą (kaimo gyvenamajai vietovei priskirtoje teritorijoje) ar mėgėjiško sodo teritorijos detalųjį planą (miestui priskirtoje teritorijoje) neįmanoma suformuoti atskirais individualiais mėgėjiško sodo sklypais ir kai šios atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams. Pagal Taisyklių 2 punktą tokiais sklypais laikomi valstybinės žemės sklypai, įsiterpę tarp suformuotų valstybinės ar privačios žemės sklypų ir neviršijantys 0,04 ha, taip pat tie valstybinės žemės sklypai, prie kurių pagal žemėtvarkos projektą ar detalųjį planą neįmanoma suformuoti privažiuojamojo kelio.
Vadovaujantis Taisyklių 4 ir 5 punktais, valstybinės žemės sklypai, kurių pagal mėgėjiško sodo teritorijos žemėtvarkos projektą ar mėgėjiško sodo teritorijos detalųjį planą neįmanoma suformuoti atskirais individualiais mėgėjiško sodo sklypais be aukciono parduodami mėgėjiško sodo sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su parduodamu valstybinės žemės sklypu, savininkams, o jei šie atsisako – kitiems mėgėjiško sodo sklypų savininkams uždarojo aukciono būdu arba, jeigu jis neįvyksta, atvirojo aukciono būdu.
Pagal minėto Vyriausybės nutarimo 2.2 ir 2.3 punktus, jeigu minėtieji valstybinės žemės sklypai yra miestui priskirtoje mėgėjiško sodo teritorijoje, jie parduodami pagal mėgėjiško sodo teritorijos detalųjį planą, kuris rengiamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-239 „Dėl Detaliųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 79-2809; 2006-10-26, Nr. 114-4364) nustatyta tvarka. Mėgėjiško sodo teritorijos detalusis planas gali būti rengiamas visai mėgėjiško sodo teritorijai arba tai mėgėjiško sodo teritorijos daliai, kurioje formuojami ar pertvarkomi valstybinės žemės sklypai.
Be to, asmenys, pageidaujantys pirkti minėtus žemės sklypus, žemėtvarkos skyriui pagal perkamo žemės sklypo buvimo vietą turi pateikti Taisyklių 24 punkte nurodytus dokumentus.

Ar galima gauti teisinę konsultaciją dėl sodo sklypo ribų padidinimo?

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad žemės sklypas yra teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (Žin., 1996, Nr. 100-2261; 2001, Nr. 55-1948) 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nenustatyta mėgėjiško sodo sklypų ribų padidinimo galimybė. Mėgėjiško sodo sklypo savininkas neturi teisės padidinti jam nuosavybės teise priklausančio sklypo ploto valstybinės žemės sąskaita. Valstybinės žemės sklypai mėgėjiško sodo teritorijoje parduodami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 1443 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ (Žin., 2004, Nr. 167-6129) bei pagal šiuo nutarimu patvirtintas Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisykles, šių taisyklių 3 punkte nurodytiems asmenims.
Žemės įstatymas reglamentuoja bendros žemės sklypų ribos pakeitimą, kai žemės sklypo dalis atidalijama ir prijungiama prie kito sklypo neformuojant atskirų atidalijamų žemės sklypų (žemės sklypų amalgamacija), bei šiuos žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo būdus: žemės sklypų atidalijimą (kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos šiems bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys suformuojant iš jų atskirus žemės sklypus), žemės sklypų padalijimą (kai vienas žemės sklypas padalijamas į du ar daugiau žemės sklypų) ir žemės sklypų sujungimą (kai iš dviejų ar daugiau bendrą ribą turinčių tos pačios pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų suformuojamas vienas žemės sklypas).

Kas nagrinėja ir sprendžia žemėtvarkos klausimus.

Valstybinės žemės perleidimo ir nuomos, žemės naudojimo valstybinės kontrolės, žemėtvarkos projektavimo, nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų, kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo, apskaitos, nekilnojamojo turto objektų ribų pažymėjimo kadastro žemėlapyje darbams metodiškai vadovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri jos kompetencijai priskirtais klausimais rengia atsakymus į piliečių prašymus ir skundus.
Tačiau pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 24-635; 1997, Nr.69-1735) 18 straipsnio 2 dalį skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija. Vyriausybės įgaliota institucija nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų prašymų ir skundų. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų prašymų ir skundų.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
teisės skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Čiutytė

LR Žemės ūkio ministrei K. Prunskienei

Prašymas skirti specialistus, kurie atsakytų į sodininkų bendrijų keliamus klausimus ir kokios galimybes gauti sodininkų bendrijoms ES lėsas.


Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministrei K. Prunskienei.

Raštas Nr. 01-6
2008.04.16

Sodininkų bendrijų asociacija yra sukūrusi internetinę svetainę www.sbasociacija.lt, kurios tikslas supažindinti Respublikos sodininkus su veikiančiais ir ruošiamais įstatymais, nagrinėti iškilusias problemas, pasidalinti patirtimi, konsultuoti įvairiais klausimais. Daug sodininkų kreipiasi į mus įvairiais klausimais, todėl numatome išplėsti informavimo-konsultavimo funkcijas. Prašome Jūsų pagalbos, kad nurodytumėte darbuotojus į kuriuos galėtume kreiptis ir pateikti sugrupuotus klausimus, o tuo pačiu ir gautume atsakymus. Gautus atsakymus patalpintume svetainėje ir atsakytume pateikėjams. Dauguma klausimų surišti su žeme.

Šiuo metu sodininkų bendrijos negauna jokios paramos nei iš Savivaldybių, nei iš ES fondų. Ką reikia daryti, kad sodininkų bendrijos galėtų gauti ES fondų paramą infrastruktūros gerinimui.

Esame nepriskirti nei miesto, nei kaimo teritorijoms. Dabar nesprendžiant sodų teritorijų problemų, ateityje jos gali pasiekti katastrofišką mąstą.

Sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas
Eidigintas Germanavičius