Piktžolių, kasmet bandančių sodininkų kantrybę, sąrašas labai ilgas. Tarp jų yra tokių, kurių atsikratyti be galo sudėtinga. Dirvinis vijoklis – kaip tik iš pastarųjų: mielas pažiūrėti, tačiau nepaprastai klastingas augalas.
Kuo gi pavojingi dirviniai vijokliai? Pirmiausia tuo, kad atima drėgmę ir maistines medžiagas, kurios atitektų kultūriniams augalams.
Ypač daug šis žolynėlis nekaltais šviesiais žiedeliais išsiurbia iš dirvos labai reikalingo nitratinio azoto. Dėl to greta augantys kaimynai pradeda justi azoto trūkumą ir, žinoma, nukenčia – liaujasi augę ir vystęsi, ypač vegetacijos periodo pradžioje. Be to, dirvinis vijoklis, kaip aišku jau iš pavadinimo, – vijoklinė piktžolė. Taigi apraizgo viską, kas tik pasitaiko kelyje, taip pat ir kultūrinių augalų stiebus. Dėl to šie gali nulinkti, visai nugulti ant žemės, lėčiau augti ir neužauginti dalies derliaus.
Jei ne šaknimis, tai sėklomis
Dirvinis vijoklis – daugiametis augalas ilgomis plačiai išsikerojusiomis šaknimis, o jo plonytis stiebas gali siekti 1,5–3 metrus. Per sezoną visą stiebą nusėja nedidukai, paprastai apie 2 cm skersmens žiedeliai, forma primenantys baltus arba rusvus piltuvėlius. Žydi jie kelis mėnesius iš eilės – kai pradeda balandį, baigia tik vėlyvą rudenį.
Baugiausia dirvinių vijoklių dalis – jų galingos šaknys, vertikaliai į žemę prasiskverbti galinčios iki 3 m, kai kuriais duomenimis – net iki 9 m. Visgi pagrindinė šaknų sistemos dalis – tai horizontalūs šaknų ūgliai, besidriekiantys 30–40 cm po dirvos paviršiumi. Visi jie nusėti miegančiais pumpurais, kurie, vos pažeidus šaknis, iškart nubunda ir ima leisti naują daigą.
Tai vienas iš būdų, kaip dirviniai vijokliai dauginasi. Tereikia menkos, vos kelių centimetrų šaknies dalelės, kad pakankant šilumos ir drėgmės iš jos išaugtų nauji augalai. Dėl to šitomis piktžolėmis taip sunku atsikratyti. Bet dar vijokliai dauginasi ir sėklomis. Toks kiekis žiedų per vieną sezoną gali subrandinti iki 10000 sėklyčių. Jas išnešioja vėjas, išbarsto gyvūnai ir paukščiai, ir dirviniai vijokliai klesti toliau varydami į neviltį daržininkus. Mat į žemę patekusios dirvinių vijoklių sėklos gali gilumoje išgulėti iki penkerių, o kai kas tvirtina, kad net iki 50 metų ir neprarasti daigumo. Pakanka susiklostyti palankioms sąlygoms, ir jos atgis.
Kaip įveikti neįveikiamą
Žinant neįtikimą vijoklių gyvybingumą, atsikratyti jo, daugelio sodininkų nuomone, neįmanoma. Iš tikrųjų piktžolės atsikratyti itin sudėtinga – pastangos gali užtrukti ne vieną sezoną. Bet aktyviais bei reguliariais veiksmais kartais pavyksta išgyvendinti dirvinį vijoklį iš sklypo visiems laikams.
Veiksmingiausiais kovos su dirviniais vijokliais būdais laikomi šie:
Reguliarus ravėjimas. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tokia elementari agrotechnikos priemonė gali padėti sunaikinti vijoklius. Tiesiog reikia laikytis kelių taisyklių.
Kad pasiektumėte teigiamą rezultatą, būtina išmanyti augalo sandarą. Jau minėjome, kad pažeidus šaknis, piktžolė iš miegančio pumpuro iškart ima auginti naują augalą. Iš pradžių augimui naudojamos šaknies sukauptos maistinės medžiagos. Šaknis, atiduodama savo atsargas, silpsta. Bet kai daigas pasiekia žemės paviršių ir pradeda auginti žaliąją masę, prasideda fotosintezės procesas ir maistingųjų medžiagų gamyba. Šaknys papildo išsekusias jėgas ir vėl tampa kaip naujos. Todėl jūsų tikslas – neleisti dirvinio vijoklio šaknims atsigauti. O tam reikia vos pasirodžiusius daigelius iškart šalinti jiems tik spėjus prasikalti iš žemės, kol dar nepasirodė lapeliai.
Daryti tą būtina reguliariai. Augalo šaknis gali dar kelis kartus padėti miegantiems pumpurams prasikalti, tačiau galiausiai jėgos išseks tiek, kad nauji daigai jau nebeišgalės pasirodyti ir vijoklis pražus.
Sideratai. Dar vienas būdas išprašyti dirvinius vijoklius iš savo sklypo – pasėti sideratų.
Galima pasirinkti bet kuriuos iš sideratinių augalų, svarbu, kad jų šaknų sistema būtų kuo labiau išsišakojusi. Pavyzdžiui, rapsus. Arba garstyčias, eraičinus. Dirvinio vijoklio daigams bus sunku prasibrauti pro tankų jų šaknų kilimą.
Jeigu turite laisvų žemės plotų, sideratus juose galite auginti kiaurą sezoną. Pavasarį – balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje – užsėkite dirvinių vijoklių smaugiamą plotą garstyčiomis. Palaukite, kol visiškai užaugs, subrandins sėklas, o vasarai baigiantis nupjaukite. Išbyrėjusios garstyčių sėklos netrukus sudygs ir vėl sužels, kad rudenį jas dar kartą nupjautumėte ir užkastumėte į žemę.
Kartojant tą kelis sezonus iš eilės, galima visiškai išnaikinti dirvinius vijoklius. Tačiau jeigu darže jums reikalingas kiekvienas kvadratinis žemės metras ir laisvos vietos visiškai nėra, vietoj sideratų galima pasėti kukurūzų arba saulėgrąžų. Jų šaknų sistema irgi labai išsiplėtojusi, galinga – it barzda. Prasiskverbti pro ją iki paviršiaus piktžolėms vargu ar pavyks.
Danga. Visi žinome, kad augti be šviesos negali joks augalas. Tuo galima pasinaudoti kariaujant su dirviniais vijokliais.
Jau nuo ankstyvo pavasario uždenkite lysves bet kokia juoda plėvele, kad piktžolės neprasikaltų.
Sodindami daugelį daržovių irgi galite naudoti juodą daržo plėvelę – ji tinka ne tik braškėms: tereikia išpjauti skyles ir įsodinti daigus. Pastebėsite, kad dirvinių vijoklių tokiose lysvėse bus gerokai mažiau, nei įprastose.
Dirvožemio rūgštumo pašalinimas. Dirviniai vijokliai mėgsta rūgščią žemę. Kad jiems taptų nekomfortiška augti jūsų darže, būtina sumažinti dirvožemio rūgštingumą.
Kaip tas daroma, greičiausiai žinote ir be patarimų iš šalies, tačiau dėl viso pikto priminsime kelis populiariausius būdus.
• Kalkės. Jas geriausia berti (0,3 kg vienam kvadratiniam metrui) rudenį, nuėmus derlių, kad netyčia nepakenktumėte augalams.
• Kreida. Kaip ir kalkės, ji barstoma tik rudenį (0,4 kg vienam kvadratiniam metrui).
• Dolomitmilčiai. Barstyti dirvožemį jais galima ne tik rudenį, bet ir pavasarį, dirbant žemę (0,4 kg vienam kvadratiniam metrui).
• Pelenai. Ne tik puikiai mažina dirvožemio rūgštingumą, bet ir yra puiki natūrali trąša (1 kg vienam kvadratiniam metrui).
Herbicidai. Jų griebtis patariama tik tuo atveju, jei visos kitos priemonės nepadėjo ir dirviniai vijokliai toliau užkariauja vis naujas teritorijas. Tačiau turėkite omenyje, kad net stipriausio poveikio herbicidai nepadės per kartą atsikratyti klastingosios piktžolės – naudoti juos teks dar ne sykį.
Dirviniams vijokliams naikinti geriausiai tinka glifosatiniai herbicidai (tokie kaip „Roundup“). Patekę ant antžeminės augalo dalies, jie prasiskverbia į vidų ir keliauja link šaknų taip palaipsniui piktžolę sunaikindami.
Kad herbicidų naudojimas duotų apčiuopiamą rezultatą, 3–4 savaites po purškimo toje sklypo dalyje neatlikite jokių darbų. Nes jeigu atsitiktinai užkliudysite dar nežuvusią vijoklio šaknų dalį, miegantys pumpurai išsprogs ir augalas toliau augs.
Yra ir kitų herbicidų, kuriems dirviniai vijokliai jautrūs, – pasikonsultuokite dėl jų su pardavėjais.
Ir atidžiai skaitykite preparatų instrukcijas. Daugelį herbicidų galima naudoti tik jau nuėmus derlių ar ten, kur neauga daržo kultūros. Puoselėjamame darže jiems ne vieta.
Kažin, ar yra piktybiškesnis augalas už dirvinį vijoklį, tačiau liaudies medicinos ši piktžolė nuo seno itin vertinama. Gydomaisiais tikslais naudojamos visos augalo dalys: šaknys, lapai, stiebai, žiedai. Sudžiovinti jie tinka užpilams, nuovirams, trauktinėms, yra dedami į vaistažolių mišinius.
Nuo ko gelbsti dirvinis vijoklis?
Pirmiausia šis augalas išsiskiria tulžį ir šlapimą varančiomis savybėmis, bet taip pat gydo žaizdas, turi laisvinamąjį poveikį, gerina žarnyno veiklą, stiprina kraujagyslių sieneles ir mažina širdies kraujagyslių sistemos ligų riziką. Tiesa, prieš pradėdami naudoti dirvinį vijoklį gydymo tikslais, kaip ir dėl visų kitų vaistažolių, pasitarkite su gydytoju arba vaistininku.
