Laikraštyje “Ūkininko patarėjas“ 2014-03-13 publikuotas Stasio Jokūbaičio straipsnis „Tarp dangaus ir žemės – nei kaimas, nei miestas“ (pateikiamas žemiau).
Lietuvoje yra 1800 sodininkų bendrijų, kurios vienija beveik 230 000 narių. Daugelis yra įsikūrę netoli didžiųjų miestų. Kai kurie iš jų seniai yra tapę priemiesčiais, kur jau niekas neaugina nei bulvių, nei svogūnų ar kitokių daržovių. Ne kartą taisytas ir tobulintas Sodininkų bendrijų įstatymas daug ką paliko savieigai ir nežinomybei. Seimo pavasario sesijoje, kuri prasidės jau kitą savaitę, ketinama dar sykį taisyti šį įstatymą. Tačiau sodininkai abejoja, ar naujomis pataisomis pavyks jomis išspręsti per dešimtmečius susikaupusias problemas.
Paseno nepradėjęs veikti
Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas Vladislovas Butkevičius, kalbėdamasis su „Ūkininko patarėjo“ korespondentu, apgailestavo, kad dar 2012 metais pataisytas ir papildytas Sodininkų bendrijų įstatymas paseno, taip ir iš esmės nepradėjęs veikti. Praėjusiais metais savivaldybėms turėjo būti perduoti sodininkų bendrijų keliai, bet nebuvo parengta tvarka, kaip tai padaryti, nenumatytas finansavimas ir viskas liko po senovei. Iki šiol nė vieno iš 15 tūkstančių kilometrų sodininkų bendrijų vidaus kelių savivaldybės nėra perėmusios, tad jų ir neprižiūri.
Išsigandę kraunamos naštos šešių didžiausių savivaldybių – Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus – merai kreipėsi į Seimą ir pareiškė, kad negali įvykdyti įstatymo reikalavimų dėl lėšų stygiaus, kad įstatymo pataisos buvo priimtos jų nesuderinus su savivaldybėmis: „Keliai yra siauri, neatitinkantys vietinės reikšmės keliams keliamų reikalavimų, kelkraščiuose yra nutiestos elektros perdavimo tinklų linijos ir atramos, sodininkai yra pristatę savavališkų statinių (tvorų, garažų, pagalbinių pastatų) ant kelių ribų, pakelės yra apsodintos medžiais, krūmais ir kitais želdiniais, dauguma kelių baigiasi akligatviais. Tad aišku, kad priimtos įstatymo pataisos yra neįgyvendinamos“, – rašoma savivaldybių vadovų rašte.
Dabar darbo grupė, bandydama taisyti padėtį, parengė net kelių įstatymų – Sodininkų bendrijų, Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų, Nekilnojamojo turto kadastro – pakeitimo projektus.
Siūlo perimti tokius, kokie yra
Ruošiant naujas įstatymo pataisas, vėl kilo labai daug įvairiausių diskusijų, pasiūlymų. „Kelininkų reikalavimai, kad tie keliai būtų tinkamai suformuoti, kad atitiktų tokių inžinerinių statinių standartus, yra nerealūs. Tik viename kitame sode galima rasti kelių, kurie yra nustatyto pločio, kur įrengti šaligatviai, nužymėtos eismo juostos. Daug kur jie yra labai susiaurėję, apaugę krūmais ir medžiais. Todėl mes pasiūlėme, kad sodų vidaus kelius būtų galima perduoti tokius, kokie jie yra šiuo metu. Bet čia turi būti nustatyta tam tikra tvarka, kuri nebuvo parengta anksčiau. Dabar įstatymo pataisose tai padaryti įpareigota Vyriausybė“, – sakė V. Butkevičius.
Pasak Sodininkų draugijos pirmininko, protingiausia būtų pataisyti Kelių įstatymą, kad jame būtų pabrėžta, jog vietiniai keliai, kurie priklauso savivaldybėms, yra ir soduose esantys bendrojo naudojimo keliai. „Sodo teritorija priklauso savivaldybei, o joje esantys keliai jau ne. Ar gali taip būti?“ – stebėjosi V. Butkevičius.
Panašiai mąsto ir Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas Eidigintas Germanavičius. Jo teigimu, darbo grupė pasiūlė į projektą įrašyti kelių apibrėžimą, papildyti dabar esančias tris vietinių kelių rūšis ketvirta – sodo bendrijų keliai ir gatvės, kurių plotis būtų 5 m su 3 m važiuojamąja dalimi. Be to, darbo grupėje siūlyta įpareigoti savivaldybes kartu su sodininkų bendrijomis iki šių metų liepos 1 d. išsiaiškinti, kokius kelius reikėtų perduoti, kiek tam reikėtų lėšų. Tada Vyriausybė galėtų iš anksto planuoti finansavimą. Bet kol kas nieko nepadaryta.
Blogiausia, pasak E. Germanavičius, kai priimamas įstatymas yra nevykdomas, po to priimamas kitas, ankstesnysis jau nurašomas. Taip sodininkų bendrijos yra sukiršinamos su savivaldybėmis, jos kratosi visų šių darbų, nes tam neturi pinigų.
Klaidas taisyti sunkiau
Darbo grupė pasiūlė Seimui įtvirtinti nuostatą, kad sodo kelių kadastriniai matavimai būtų atlikti valstybės lėšomis iš tikslinių asignavimų, kurie bus paskirstomi savivaldybėms pagal sodininkų bendrijų bendro naudojimo žemėse esančių vidaus kelių perdavimo programą. Ją turėtų patvirtinti Vyriausybė iki 2015 metų liepos 21 d.
Pasak V. Butkevičiaus, į įstatymo pataisų projektą pasiūlyta įtraukti ir reikalavimą, kad atliekant kadastrinius matavimus turėtų dalyvauti bendrijų vadovai. Anksčiau to buvo atsisakyta, todėl gana dažnai dėl įvairių priežasčių buvo padaryta klaidų – užgriebiama dalis kelio ar svetimos žemės ir paskui, viską įregistravus registre, būna sunku ką nors pakeisti.
Niekieno melioracijos grioviai
Aplinkos ministerijos sudarytos darbo grupės parengtose Sodininkų bendrijų įstatymo pataisose Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos vadovas E. Germanavičius pasigedo konkretaus straipsnio, kuriame būtų apibrėžta, ką daryti su per kai kuriuos sodus einančiais melioracijos grioviais. Ne vienas iš jų buvo iškastas dar iki įsikuriant tose žemėse sodininkams. Įstatymo pataisos punktas apie tai, pasak E. Germanavičiaus, buvo išbrauktas motyvuojant tuo, kad Žemės ūkio ministerijoje rengiamas kitas įstatymo projektas, kuriame ir bus nurodyta, kam ir kokios melioracijos sistemos dalys bus perduotos. Grioviai turėtų likti valstybės. „Tik ar vėl sodininkai nebus apgauti“, – retoriškai klausė Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos vadovas.
Ši problema, jo teigimu, yra ypač aktuali Žemaitijoje, taip pat Panevėžio, Pasvalio rajonuose. Tačiau panašių rūpesčių turi ir kitos savivaldybėse esančios sodininkų bendrijos. Dažniausiai tokie melioracijos kanalai niekieno neprižiūrimi, nes sodininkai tam neturi nei kvalifikacijos, nei įrangos, nei lėšų.
Pinigai kaip į balą
Panevėžio rajone yra keturios sodų bendrijos su daugiau kaip 1600 sklypų, kuriose dar sovietmečiu buvo pradėti statyti nuo Lėvens upės potvynio teritoriją saugantys polderiai. Trys buvo įrengti, o ketvirtąjį teko pabaigti patiems sodininkams, pirkti brangius siurblius, prireikus siurbti į laukus tvinstantį vandenį. Šiuos polderius norėta perduoti savivaldybei, nes tai nemenkas inžinerinis statinys, kurį reikia nuolat prižiūrėti. Tačiau vietos valdininkai sodininkams pasiūlė patarė pirma atlikti kadastrinius matavimus, įsiteisinti šiuos statinius ir tik tada juos perduoti savivaldybei.
Bendrijos ėmėsi darbo, išleido 110 tūkstančių litų, per teismus įsiteisino nuosavybę, tačiau netrukus paaiškėjo, kad niekas tų polderių perimti net neketina. Nepadėjo nei raštai Seimui, nei ministerijoms. Pasak E. Germanavičiaus, tai pasityčiojimas iš sodininkų.
Ar bendrijos neatgyveno?
Prie miestų ar net jų ribose esančios sodininkų bendrijos daug kur yra tapusios miestų tąsa. Tačiau soduose gyvenantys žmonės skundžiasi, kad jie yra nevisateisiai miestų gyventojai, nors moka visus mokesčius, kaip ir kiti. Ar neturėtų tokios sodų bendrijos netolimoje ateityje tapti gyvenamųjų namų kvartalais? Juk apie kokią nors mėgėjišką sodininkystę ten jau nėra jokios kalbos, teritorijos užstatytos šiuolaikiniais gyvenamaisiais namais su visais komunaliniais patogumais.
Kai kurie sodininkai iš viso kelia klausimą: kam reikalingos tos sodininkų bendrijos? Daug kur jau dabar elektra, gatvių apšvietimas, kanalizacija yra perduotos atitinkamoms įmonėms, sodininkai yra sudarę sutartis dėl šiukšlių išvežimo, greitai tikriausiai bus savivaldybėms perduoti ir keliai. Dabar, pataisius Teritorijų planavimo įstatymą, sodų žemės ūkio paskirties žemę pakeisti į gyvenamosios paskirties, nėra jokių problemų.
E. Germanavičiaus nuomone, sodininkų bendrijos iš tiesų jau yra pasenęs darinys. Todėl pirmiausia turėtų būti panaikintos tos, kurios jau dabar yra miestų teritorijose. Tokių daug yra Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje.
„Praeis kokia 10 metų ir sodų bendrijų nebeliks. Miestai plečiasi, tad jie galėtų perimti tas sodų bendrijas, kurios yra miestų ribose – jų gyventojai taptų miesto gyventojais, o savivaldybės perimtų infrastruktūrą. Užmiestyje sodų bendrijų gyventojai turėtų turėti tokias pačias teises, kaip ir kaimo gyventojai, galėtų pretenduoti į tam tikrą Europos Sąjungos paramą“, – teigia E. Germanavičius
Apsispręsti gali patys gyventojai
Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas V. Butkevičius apie bendrijų naikinimą kalba atsargiau. Anot jo, kam ardyti veikiančią struktūrą? Juk kuriamos netgi daugiabučių namų bendrijos, nes taip lengviau tvarkytis, spręsti iškilusias problemas. Be to, sodininkų bendrijos moka mažesnį žemės mokestį, negu miestiečiai, čia galima statytis namus ar juos rekonstruoti neparengus detaliojo plano. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto teritorijoje yra 250 sodininkų bendrijų ir dauguma jų išsiskirstyti nežada. Netgi ir prie didmiesčių kai kuriuose soduose žmonės toliau augina daržoves, vaisius, ilsisi.
Tačiau V. Butkevičius sutinka, kad ten kur sodas iš esmės jau virtęs miesto kvartalu ar gyvenviete, bendrijos gali ir nebūti. Tai nuspręsti gali patys jos nariai. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Darius Ulickas jam pritarė: „Dirbtinai skatinti naikinti bendrijų neketinama, patys jų nariai galės nuspręsti, kaip jiems toliau gyventi.“
Savivaldybės bendrijų teritorijų netrokšta
Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas pripažino, kad sodai, ypač esantys miesto teritorijoje, tikrai nesunkiai gali įsilieti į miesto infrastruktūrą. Tačiau kol kas miestas to netrokšta, nes pats turi daugybę nesutvarkytų, duobėtų gatvių, kitokių problemų, kurias išspręsti nuolat trūksta lėšų. Prijungus prie miesto infrastruktūros sodus, dalį tų pinigų tektų skirti jiems. Miestiečiai to tikrai nesuprastų.
Pasak uostamiesčio mero, įstatymuose galima labai preciziškai ir tiksliai viską sudėlioti, numatyti netgi terminus, bet jei jiems įgyvendinti nebus numatyta lėšų, vėl viskas gali likti tik popieriuje. Juo labiau kad šiuo metu valstybės biudžete trūksta pinigų ir kur kas svarbesniems dalykams.
Kol kas Lietuvoje likviduota tik viena sodininkų bendrija Trakų rajone. Ji tapo Lentvario miesto dalimi.
Keičiasi laikai, keičiasi ir poreikiai
Sodininkų bendrijos – sovietinių laikų palikimas. Tada vadinamųjų kolektyvinių sodų paskirtis buvo susikurti žmonėms aktyvus poilsio ir gyvenimo sąlygas, užsiauginti šeimos poreikiams daržovių, vaisių, tvarkyti kraštovaizdį ir kt. Tuo metu jos priklausė konkrečioms įmonėms, kurios padėdavo sodininkams spręsti iškilusias problemas. Daugumos tų įmonių jau seniai nėra, tačiau sodininkų bendrijos liko. Tada ir buvo susigriebta priimti Sodininkų bendrijų įstatymą, tačiau jis nedaug ką išsprendė – visi rūpesčiai dėl kelių, elektros linijų, vandentiekio užgriuvo ant sodininkų pečių. Atkūrus nepriklausomybę, žmonės ten pradėjo statytis namus, persikėlė į juos iš daugiabučių – ankstesnė šių sodų idėja pasitraukė į antrą planą. Todėl, pasak kraštovaizdžio specialistų, savivaldybių bendruosiuose planuose dabar turėtų būti numatyta tokių sodininkų bendrijų raida, kokios galėtų po kurio laiko išnykti ir tapti paprasčiausiomis kaimo ar miesto gyvenvietėmis. Tokiai bendrijų konversijos strategijai parengti reikėtų pasitelkti kvalifikuotus ekspertus.
Ar savivaldybės, seniūnijos žino, kas dedasi už sodininkų bendrijų vartų – kiek ten gyvena žmonių, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų? Kalbinti savivaldybių merai ar jų pavaduotojai pripažino, kad tai yra sunku suskaičiuoti, nes ne visi ten įsikūrusieji yra deklaravę gyvenamąją vietą, todėl tikslios statistikos nėra.
Priklauso nuo vietos valdžios malonės
Pasak E. Germanavičiaus, labai blogai, kad įstatymais nėra tiksliai apibrėžtas sodininkų bendrijų statusas. „Pagal parengtą projektą bendrijos negali tiesiogiai gauti lėšų infrastruktūrai gerinti. Tai priklauso nuo konkrečios savivaldybės finansinių galimybių ir malonės. Siūlome Vyriausybei parengti reikalingus teisės aktų pakeitimus, kurie užtikrintų, kad sodininkų bendrijos gautų tiesioginę ES paramą infrastruktūrai, gyvenamajai ir poilsio aplinkai pagerinti. Juk kaimo bendruomenės teikia projektus ir pasinaudoja ES parama. Kuo blogesnės sodininkų bendrijos?“, – aiškino E. Germanavičius.
Komentaras
Sodininkai nebus palikti likimo valiai
Algimantas SALAMAKINAS
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas
„Esu sulaukęs nemažai sodininkų bendrijų vadovų prašymų bei pasiūlymų, kaip reikėtų patobulinti dabar veikiantį įstatymą, kad jis atitiktų šių dienų realijas, kad ten įsikūrę žmonės galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Ypač daug įvairių klausimų iškilo dėl kelių, kitos infrastuktūros, nuosavybės įteisinimo, kadastrinių matavimų ir kt. Komitete įpareigojome Aplinkos ministeriją sudaryti darbo grupę, kur galėtų apibendrinti visus pasiūlymus ir pateikti įstatymo pakeitimo projektą. Iš 21 nario sudarytoje grupėje dirbo Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų, sodininkų atstovai, kelininkai. Seime projektui jau pritarta po pateikimo, ir rudens sesijoje planuojame jį priimti. Šiek tiek apmaudu, kad po karštų svarstymų darbo grupėje ir pateikimo Seime, vėl pasipylė įvairiausi nauji pasiūlymai. Dabar jie yra nagrinėjami, po to iki svarstymo parlamente bus aptarti komitete. Sunkiausia gali būti susitarti dėl kelių perdavimo savivaldybių žinion ir tam reikalingo finansavimo. Praėjusios kadencijos Seimas buvo priėmęs įstatymo pataisą, kad sodininkų bendrijų kelius turi perimti ir tvarkyti savivaldybės. Bet iš viso to išėjo absoliutus nulis, nes savivaldybės tam negavo nė vieno lito ir jokių darbų, suprantama, nesiėmė. Dabar ieškome kitų variantų ir, manau, kad rasime. Per vienus metus tikrai visko nepadarysime, nes tam reikalingi dideli pinigai, be to, tuos kelius, pirma, atlikus kadastrinius matavimus, reikės įteisinti. O tam taip pat reikės ir laiko, ir nemažai lėšų. Galvosime, kaip būtų galima pritraukti europines lėšas, turės čia prisidėti ir pačios bendrijos, ir sodininkai – pasidaryti savo sklypelio kadastrinius matavimus, įsiteisinti nuosavybę ir kt. Ten, kur sodai yra atsidūrę miestų teritorijose ir jau yra užstatyti gyvenamaisiais namais, jie iš tiesų gali tapti tų miestų kvartalais arba rajonais. Įstatymo pataisos turėtų įsigalioti jau kitų metų sausio 1-ąją. Tada ir svarstysime, kiek kurias metais galėsime skirti lėšų.“
Šaltinis: http://ukininkopatarejas.lt/leidinys/ukininko-patarejas-2014-03-13/