Žemiau pateikiamas žurnale „Savaitė namie ir sode“ 23 nr. /2025/ publikuotas Laimiaus Stražnicko straipsnis „Laikas keičia kolektyviniais vadintų sodų veidą“, kuriame mintimis dalijasi Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos valdybos pirmininkas Juozas Ravinis.

„Kolektyvinis sodas“ sovietmečiu buvo labai įprastas, gal net kasdien, ypač šiltuoju metų laiku, vartojamas terminas. Anuomet taip vadintų mėgėjiškų sodų sklypeliuose dažnas galėjo prisiauginti daržovių, o šiandien jie jau tapę priemiesčio gyvenimo stiliaus dalimi.

Nors kolektyvinius sodus dažnai laikome sovietinio pasaulio fenomenu, iš tikrųjų daug anksčiau panaši tradicija susiformavo Vokietijoje. Čia dar XVII a. valdžia skirdavo dalį žemės mažas pajamas gaunantiems miestiečiams, kad jie galėtų užsiauginti daržovių ir prieskoninių žolelių sau ir parduoti. Tokių sklypų savininkai jungėsi į sodininkų bendrijas, kurios buvo vadinamos kleine garten.

Kolektyviniai sodai (ELTA nuotr.)

Šiandien Vokietijoje yra apie milijoną sodo sklypų. Beveik visi Vokietijoje esantys vasarnamių sklypai yra sodininkų bendrijų nuosavybė. Žmonės gali juos ir išsinuomoti, tačiau privalo griežtai laikytis taisyklių. Vokiečių vasarnamiuose tiesiogine prasme viskas reguliuojama: namų ir šiltnamių dydis, medžių aukštis (ne daugiau kaip 2,5 m!), sodinimo plotas ir pasėlių rūšys. Savo kolektyviniuose soduose vokiečiai negali auginti daržovių ir vaisių, skirtų parduoti, taip pat samdyti darbo jėgos vasarnamiui įrengti ar sodo darbams atlikti. Sode galima turėti tik biotualetą – jokiu būdu ne stacionarų.

Vokiečiams savo vasarnamius leidžiama naudoti tik kaip poilsio vietas. Ten gali būti gultų, pintų baldų bei įvairių dekoratyvinių elementų. Žmonės daug dėmesio skiria savo vasarnamių dekoravimui ir paverčia juos tikromis poilsio vietomis. Namelio plotas negali viršyti 24 kv. m. Ir jokio antro aukšto! Deja, čia draudžiama nakvoti, nes nėra priešgaisrinės signalizacijos, o apie triukšmingus vakarėlius negali būti nė kalbos. Už šių taisyklių nesilaikymą gresia gana didelė bauda.

Sklypo dydis Vokietijoje dažniausiai neviršija 4 arų. Įdomu tai, kad sklypai gali būti ne tik priemiesčiuose ir miestų pakraščiuose, bet ir netoli didžiųjų miestų centrų.

Kolektyvinė sodininkystė Lietuvoje

Sakoma, kad kolektyvinių sodų banga į Lietuvą atvilnijo iš Rusijos dar Josifo Stalino valdymo metais. Jie atsirado pirmiausia iš vargo, o ne tuštybės. Kadangi parduotuvių lentynose katastrofiškai trūko produktų, miestų valdžios būdavo raginamos rasti žemės, kur žmonės galėtų auginti daržoves ar vaisius.

Kolektyvinių sodų skirstymas būdavo sodininkų bendrijų prerogatyva. Į jas burdavosi darbininkai, tarnautojai, pensininkai. Pirmąjį kolektyvinį sodą Lietuvoje 1949 m. Kaune, netoli K. Baršausko ir Aukštadvario g. sankryžos, įkūrė J. Janonio popieriaus fabriko darbuotojai. Šioje vietoje per karą buvo koncentracijos stovykla, todėl teritorija buvo labai apleista, nuniokota. Tuometis J. Janonio popieriaus fabriko vadovas pasiūlė miesto vykdomajam komitetui nemokamai ją sutvarkyti, jei ši teritorija bus atiduota fabriko darbuotojų reikmėms. Valdžia sutiko, ir taip čia įsikūrė „Rūtos“ sodininkų bendrija. Fabriko darbuotojai iš pradžių šioje vietoje gavo po 12 arų, bet vėliau sovietų valdžia šiuos sklypelius sumažino perpus.

1959 m., įkūrus Lietuvos sodininkystės draugiją, tokie sodai tapo kone masiniu reiškiniu. 1987 m. Lietuvoje jau buvo apie 143 300 sodininkų ir 1 064 jų bendrijos. Per dešimtmečius kolektyviniai sodai virto reiškiniu, tvirtai įaugusiu į mūsų visuomenės sąmonę.

Sodininkų bendrijų tipiniuose įstatymuose buvo numatyta, kad vienam bendrijos nariui skiriama 400–600 kv. m. žemės sklypas, kuriame leidžiama pasistatyti iki 25 kv. m. ploto sodo namelį. Tačiau ne visi tokių reikalavimų laikėsi. Kone dešimtmetį kovojusi su pažeidėjais valdžia galiausiai 1974-aisiais statybas soduose uždraudė, tačiau tai netruko ilgai – apie 1977-uosius vėl leista statyti sodų namelius. Net didesnius nei anksčiau – jų plotas buvo padidintas iki 45 kv. m. Prasidėjo vasarnamių statybos banga su palėpėmis, rūsiais, garažiukais, įvardijamais kaip stoginės.

Buvo teigiama, kad svarbiausias kolektyvinės sodininkystės tikslas – kurti sodus, kuriuose bendrijų nariai galėtų užsiauginti vaisių, uogų ir daržovių (tais laikais maisto produktų pertekliaus parduotuvėse tikrai nebuvo), turėtų sąlygas naudingai praleisti laisvalaikį, stiprinti sveikatą, pratinti prie darbo paauglius. Bendrijų nariams buvo leidžiama auginti triušius (iki 20 vienetų), paukščius (iki 20 vienetų), laikyti bites (iki 5 šeimų).

Žemė kolektyviniams sodams būdavo skiriama iš valstybės rezervo arba iš valstybinio miškų fondo žemės, neapsodintos mišku ir esančios už miesto žaliosios zonos ribų. Buvo draudžiama skirti kolektyvinei sodininkystei ariamąją žemę ir kitas vertingas žemės ūkio naudmenas. Todėl, gavus gabalėlį nenaudojamos, o dažnai ir nekokybiškos žemės užmiestyje, tekdavo sunkiai dirbti, kol ji tapdavo tinkama daržininkystei ar sodininkystei.

Iš tikrųjų tokie sodai buvo žemės ūkio paskirties, nes žmonės ten galėjo daržininkauti. Tačiau atsirado ir tokių sodininkų, kuriems prioritetas buvo ne daržai ir ne sodai, o galimybė pasistatyti vasarnamį už miesto, gamtoje. Švelnėjant apribojimams, sodai vis ryškiau transformavosi iš sodininkauti skirtos erdvės į poilsio vietą, asmenines oazes ir antrąjį būstą. Tai būdavo vieta, kur galėjai turėti daugiau privatumo, leisti reikštis individualiai fantazijai. Pilietis, gavęs 6 arų kolektyvinį sodą už miesto, žemės savininku netapdavo – ji buvo valstybės turtas.

Keitėsi santvarka, keitėsi ir sodai

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, pasikeitė ir kolektyvinių sodų padėtis – jie virto sodininkų bendrijomis, o tai, kas priklausė valstybei, sodų savininkai galėjo privatizuoti. Tie, kuriems užteko entuziazmo ir pinigų, galėjo statytis įmantrias pilaites kone per visą sodo sklypą, beveik nepaliekant jame gamtos. Iškilo daug namų, besišliejančių arti vienas kito, o gatvėms vietos neliko, jau nekalbant apie šaligatvius ar gatvių apšvietimą. Kiekvienas laikotarpis sodininkų bendrijose kelia savų problemų…

Pasak Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininko Juozo Ravinio, šiais laikais termino „kolektyviniai sodai“ jau niekas nevartoja – tuos nedidelius plotelius į sodininkų bendrijas susibūrę jų savininkai vadina tiesiog sodais. Pašnekovas tvirtina, kad savo pirmykštę – mėgėjiško sodo – paskirtį šiandien tie nedideli užmiesčio ploteliai jau praradę. Anksčiau daugelis juose augino daržoves, o šiandien tokių sodininkų likę labai nedaug – sodai faktiškai yra tapę priemiesčių kvartalais, kuriuose iškilę vienas už kitą gražesni namai. Kitados į sodus atvažiuodavo šeimos padirbėti ir pasimėgauti šiltais orais, o dabar tikrų sodininkų mažėja – dažna šeima čia turi įsirengusi patogų namą, kuriame gyvena visais metų laikais, ir iš čia važinėja į darbą. Kuo sodininkų bendrijos arčiau didmiesčių, tuo daugiau juose yra nuolat gyvenančių žmonių.

Kai kuriuose sklypuose galima surasti ir privačią parduotuvėlę, vaikų darželį ar grožio saloną, yra kas gali išnuomoti ir traktoriuką ar žoliapjovę. Tokias žmonėms reikalingas paslaugas teikiančias įstaigas leidžiama kurti sodininkų bendrijose, tačiau tam turi pritarti visi jos nariai.

J. Ravinis sako pastebėjęs, kad didelis žmonių plūstelėjimas į sodus prasidėjo, kai miestuose ėmė brangti butų šildymas – ne viena šeima pardavė arba išnuomojo savo butą ir, nebrangiai nusipirkę ar apsišiltinę jau turimus sodo namelius, išsikraustė ten gyventi. Tačiau, pasak pašnekovo, nereikėtų galvoti, kad dabar soduose gyvena vien nedideles pajamas gaunantys žmonės. Pasivaikščiojus sodų takeliais nesunku pastebėti, kad šalia kuklių namelių iškilusios ir savotiškos pilaitės su baseinais, puošniomis terasomis.

Šiais laikais naujos sodininkų bendrijos jau nebekuriamos. Įsigyti sodo sklypelį galima per skelbimų portalus. Tai geresnis variantas norintiems laisvalaikiui turėti atgaivos gamtoje kampelį negu pirkti namą, nes namui įsigyti vargu ar 200 tūkst. eurų užtektų. Tuo metu tuščią sodo sklypelį galima įsigyti už 20–50 tūkst. eurų.

Nors oficialiai sodo sklypelis yra 6 arų dydžio, neretai galima išvysti, kad kai kurie savininkai savo valdas išplėtoję didesniame plote. J. Ravinis sako, kad tokie sklypų stambinimo vajai prasidėjo dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje – žmonės gavo sodo sklypą, bet, kai reikėjo mokėti už tvorą, kai kuriems tai pasirodė per brangu, todėl lengvai savo sklypus perleisdavo turtingesniems kaimynams.

Šiandien sodai gyvuoja vos ne kaip atskiri miestų kvartalai, tačiau, pasivaikštinėjus jų takeliais, galima pastebėti ne vieną apleistą sklypą. Būna, kad savininkas numiršta ir nėra kam jo turto paveldėti arba išvažiuoja į užsienį ir savo valdas palieka likimo valiai. Jeigu sklypo savininko jau nebėra ir niekas sklypo nepaveldėjo, jis atitenka Turto fondui, o šis vėliau sklypą parduoda valstybei.

Pasikeitus santvarkai valstybinius sodų sklypelius buvo galima privatizuoti. Tai dauguma savininkų ir padarė, tačiau ne visi. Pasak J. Ravinio, kai kurie sodų savininkai iki galo to nepadarė – susitvarkė namelio registracijos dokumentus, atliko sklypo matavimus, tačiau iki galo nesusitvarkė dokumentų. Todėl dabar neretas atvejis, kai namas privatus, tačiau stovi jis ne ant privačios, o valstybinės žemės.

Nepaisant to, kad sodininkų bendrijos neretai laikomos didmiesčių priemiesčiais, ne visos savivaldybės vienodai rūpestingai rūpinasi sodų infrastruktūra. Geru žodžiu Sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas pirmiausia pamini Druskininkų ir Birštono savivaldybes, kurioms labai rūpėjo, kad šalia miestų esančios bendrijos atrodytų tvarkingai ir negadintų miestų įvaizdžio. Šių miestų sodininkai turi ir dujas, ir elektrą, ir asfaltuotus keliukus. Kai kurios savivaldybės skiria pinigų tam tikriems projektams, pavyzdžiui, keliukams išasfaltuoti, arba sugrąžina tam tikrą procentą bendrijos išleistų pinigų už infrastruktūros įrengimo darbus. Tačiau yra ir tokių savivaldybių, kurios laikosi nuomonės, kad sodininkų bendrijos yra privačių žmonių reikalas ir jie viskuo turi pasirūpinti patys.

Būtų klaidinga manyti, kad smarkiai išaugusiuose ir išgražėjusiuose soduose viskas einasi kaip iš pypkės ir visiems vienodai rūpi savos bendrijos gerovė. J. Ravinis šių bendrijų problemas lygina su daugiabučių bendrijų bėdomis – kaip pirmame aukšte gyvenančiam, būna, visai nerūpi namo stogo reikalai, nes vis tiek jam ant galvos nelyja, arba gyvenančiam paskutiniame aukšte neskauda galvos dėl kanalizacijos problemų, nes vis tiek jo kaimynas neužlies ir tiems reikalams gaila mokėti pinigus, taip ir sodininkų bendrijose kyla panašių problemų: vienam gal reikia asfaltuoto keliuko, kad patogiau galėtų privažiuoti, o kitas galbūt neturi automobilio ir naudojasi viešuoju transportu. Tačiau už viską mokėti reikia visiems vienodai.

Kuo panašūs ir kuo kitokie anuometiniai ir šiandieniniai sodai? Pašnekovo teigimu, labiausiai jie skiriasi tuo, kad anksčiau juose beveik niekas negyveno, o tik augindavo daržoves ar atvažiuodavo trumpam atsipalaiduoti, o šiandien jie tapo patogaus civilizuoto gyvenimo kasdienybe. Tačiau neginčijamai visais laikais sodo sklypelis užmiestyje buvo puiki atgaivos nuo miesto rutinos vieta.