Aplinkos apsaugos komiteto 2019-07-17 posėdis

2019 m. liepos 17 d. įvyko Seimo aplinkos apsaugos komiteto posėdis, kuriame svarstytas sodininkų bendrijų įstatymo (SBĮ) Nr. IX-1934 2, 6, 7, 8, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 24, 27 straipsnių ir penktojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 22(1) straipsniu įstatymo projektas.


Seimo aplinkos apsaugos komiteto narys L. Balsys sodininkus išvadino atgyvenomis ir pasiūlė ne „lopyti sodininkų įstatymą“, o kurti tokias pačias bendrijas iš naujo, vėl su savo taisyklėmis ir tvarka. Nors sodininkų bendrijos sėkmingai funkcionuoja, tačiau pasak L. Balsio, „…mes bandome gaivinti ir lopyti kažkokią nusenusią ir visiškai atgyvenusią sistemą…“ Tuomet pasisakė R. Šalaševičiūtė, viena iš šio SBĮ pataisų projekto autorių. Jos nuomone, pataisos yra būtinos ir tikrai sumažins esamas sodininkų problemas. Komiteto pirmininkas J. Imbrasas taip pat pastebėjo, kad jei jau valstybė sodininkų bendrijų teritorijose leido statyti gyvenamus namus (nes buvo toks poreikis), tai dabar turi pasirūpinti ir infrastruktūra jose, nors tai ir sunkūs sprendimai.

Neprisistatęs dalyvis pasiūlė paprasčiausiai panaikinti sodininkų bendrijas, pavadinti jas gyvenvietėmis ir „nebebus tų lopinėlių“, tačiau nepaaiškino kodėl sodininkams tai turėtų būti geriau nei yra dabar. Ar savivaldybės tuomet turės visada taip trūkstamų lėšų šiose teritorijose esančios infrastruktūros priežiūrai ir vystymui? Juk kalbama apie nemažas lėšas atliekų išvežimui ir tvarkymui, į bendrijas vedančių ir jose esančių kelių priežiūrai, sezoninių vandens tiekimo sistemų aptarnavimui, „žaliųjų“ zonų priežiūrai, ir t. t. Iš kur savivaldybės gaus lėšų visiems šiems darbams atlikti? Juk už visa tai šiuo metu moka pačios bendrijos sodininkų lėšomis! Geriausiu atveju, viskas liktų kaip ir buvo, tačiau susidarytų dar palankesnės sąlygos teisinio reguliavimo vakuumui bujoti.

Komiteto pirmininko pavaduotojas S. Gentvilas paminėjo, kad reikalinga atlikinėti bendrojo plano monitoringą, ir tą turėtų daryti ne tik Aplinkos ministerija, bet ir savivaldybės – tuomet sumažėtų tų pilkųjų, be infrastruktūros zonų skaičius. Seimo narys K. Masiulis pasiūlė atlikti apklausas ir leisti norinčioms bendrijoms išsiregistruoti. Tačiau jau dabar egzistuoja tokia galimybė ir yra išsiregistravusių bendrijų, tačiau nuo to nei buvusioms bendrijoms, nei savivaldybėms geriau nepasidarė.

Seimo narės Astos Kubilienės patarėjas V. Ruonis pastebėjo, jog Vyriausybė yra paruošusi poįstatyminius teisės aktus, kurie leistų dalį kelių tvarkyti valstybės lėšomis, net jei ir nebūtų padarytų kadastrinių matavimų. Komiteto narys A. Skardžius priminė sodininkų bendrijų atsiradimo istoriją (jos buvo formuojamos ne iš gero gyvenimo) ir kad šių teritorijų planavimas yra Aplinkos ministerijos kompetencija, o Seimo aplinkos komitetas yra šios politikos formuotojas. Tai reiškia, kad Seimo aplinkos komitetas turi kompleksiškai spręsti sodininkų problemas, atsižvelgiant į esamus poreikius, neužsimerkiant prieš esamą padėtį. Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vadovas M. Narmontas pareiškė, kad šiuo metu neturi jokių naujų pavedimų ir naujų teisės aktų pakeitimų neruošia, todėl siūlo svarstyti jau pateiktus teisės aktų projektus.

Lietuvos sodininkų draugijos ir Vilniaus susivienijimo „Sodai“ pirmininkas R. Vaitekūnas pastebėjo, kad aplinkos komitete girdisi daug siūlymų naikinti sukurtas sodininkų bendrijas, nukrypstant nuo darbotvarkės ir nesprendžiant kelių perdavimo klausimo. Kadangi sodininkų yra apie 220 000, tai sudaro apie pusę milijono rinkėjų, kurie per rinkimus atiduos savo balsus. Ir visi šie žmonės apie 50–60 metų savo lėšomis prižiūrėjo valstybinę žemę, t.y. kelius, ir dabar turi teisę pateikti pretenzijas kompensuoti patirtas išlaidas. Sodininkų bendrijų gatvės yra valstybės nuosavybė, kuri nėra inventorizuota. Sodininkų bendruomenė yra patikrinta laiko ir pergyveno jau daug santvarkos permainų. Prieš naikinant tokias bendruomenes, reikia turėti omenyje, kad gali atsirasti daug finansinių išlaidų, bus reikalingi papildomi matavimai, namų valdų kūrimas ir kt. Kas gi padengs šias išlaidas ir kas norės visa tai daryti?

Kauno susivienijimo „Sodai“ pirmininkas R. Šestakauskas paminėjo, kad sodininkų kelius įrengė įmonės, gamyklos ir kitos organizacijos, o prasidėjus privatizacijai jie buvo primesti sodininkams nuomotis, mokėti pinigus ir dar juos prižiūrėti savo lėšomis. Vėliau pasikeitus įstatymui, leido sodininkams išstoti iš bendrijos narių, o tai sukėlė dar didesnį chaosą ir neaiškumą. Šiuo metu horizonte pasirodė ir sąvoka „juridiniai asmenys“. Šie gali įsigyti sklypus sodininkų bendrijų teritorijose, tačiau laikosi savų įstatų, kurie neretai kertasi su sodininkų bendrijų įstatais bei interesais.

Išstojęs Vyriausybės atstovas patikslino, kad valstybinės žemės perdavimui savivaldybėms tvarka yra nustatyta, procedūros yra numatytos, kurios šiais metais yra papildytos, atsižvelgiant į su sodininkų bendrijomis susijusius niuansus. Todėl vyriausybė šiems projektams pritaria ir toliau siūlo juos tobulinti.

Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos nuomone, perduodant sodininkų bendrijose esančius kelius savivaldybėms jokių kadastrinių matavimų daryti nereikia. Kadangi kelių savininkas yra valstybė ir juos valdo Nacionalinė žemės tarnyba, todėl sutinkamai su Seimo teisės komiteto nuomone manome, kad matuoti valstybinę žemę būtų nelegalu (nebent, jeigu ją būtų ruošiamasi privatizuoti). Be to, valstybinės žemės perdavimo savivaldybėms tvarka yra jau patvirtinta. Problemos iškyla todėl, kad kai kurios savivaldybių tarybos nenori šių mėgėjų sodų teritorijose esančių žemės ruožų su keliais perimti. Tačiau mes, kaip ir visi, tikimės, kad šis klausimas bus kuo greičiau išspręstas…

Visą Seimo aplinkos apsaugos komiteto posėdžio vaizdo įrašą galite matyti čia: https://www.youtube.com/watch?v=MoDTv_yTq48 (Sodininkų klausimai – nuo 99 iki 134 minutės).

2019-07-17 Aplinkos apsaugos komiteto posėdis

Pastaba: „YouTube“ neturi galimybės matyti Jūsų asmeninės informacijos šiame puslapyje iki tol, kol nepaleidžiamas vaizdo įrašas.

Teisinis chaosas ar sąmoningas neveikimas?

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos svetainėje 2019-07-09 publikuotas Seimo LVŽS frakcijos nario Roberto Šarknicko straipsnis „Sodininkų bendrijų kelių tvarkymas: teisinis chaosas ar sąmoningas neveikimas?“ (pateikiamas žemiau).


Lietuvos Respublikos Seime 2014 m. gruodžio 11 d. buvo priimtos Sodininkų bendrijų įstatymo pataisos, pagal kurias nuo 2015 m. liepos 31 d. bendrijos prašymu toje teritorijoje esanti savivaldybė Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turėjo perimti ar patikėjimo teise valdyti ir tvarkyti bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypus, naudojamus keliams (gatvėms) eksploatuoti ar tiesti, ar žemės sklypus su esančiais keliais (gatvėmis).

Tokie sklypai turėjo būti perimti paprastąja tvarka: atlikus jų kadastrinius matavimus ir nerengiant naujo teritorijų planavimo dokumento. Remiantis įstatymu, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2015 m. liepos 31 d. turėjo patvirtinti sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių perdavimo programą ir nustatyti bendrijos bendrojo naudojimo žemėje esančių vidaus kelių, kaip nekilnojamojo turto objektų, formavimo ir jų kadastrinių matavimų tvarką.

Visgi, nors po įstatymo įsigaliojimo praėjo jau bene ketveri metai, viršuje pateiktos įstatymo nuostatos, galima teigti, yra teisiškai mirusios, kadangi nepaisant įstatyme įtvirtintų pareigų, sodininkų bendrijos masiškai susiduria su biurokratinėmis bei teisinėmis problemomis, siekiant žemės sklypus, naudojamus keliams (gatvėms) eksploatuoti ir tiesti, perleisti savivaldybėms.

Neseniai susivienijusios sodininkų bendrijos kreipėsi į Seimą, nurodydamos, kad jau daug metų negali užregistruoti suformuotų žemės sklypų, kadangi vis dar nėra priimti įgyvendinamieji teisės aktai: šiuo metu jie aiškiai reglamentuoja tik nuosavybės teise valdomo turto (statinių) registraciją nuosavame žemės sklype arba nuosavo žemės sklypo, suformuoto atliekant kadastrinius matavimus, registravimą Nekilnojamo turto registre.

Atsižvelgiant į tai, Registrų centras prašymų registruoti suformuotus sklypus netenkina nei bendrijų, nei savivaldybių vardu. Kita problema – labai didelė dalis soduose esančių kelių neatitinka vietinės reikšmės keliams keliamų reikalavimų, dėl ko savivaldybės, net ir perėmusios sodininkų bendrijų kelius, negali jų pripažinti vietinės reikšmės keliais, dėl ko negali gauti finansavimo šiems keliams rekonstruoti. Kyla klausimas, kas lemia tokius teisinius akligatvius ir kodėl, įstatymui galiojant jau keturis metus, jo nuostatos vis dar yra neįgyvendinamos?

Šiuo atveju žvilgsnis krypsta ne tik į aukščiausias šalies institucijas, tokias kaip Vyriausybė ar ministerijos, tačiau ir prie jų veikiančias įstaigas, valstybės įmones, taip pat savivaldybes. Susidaro įspūdis, kad šiuo metu niekam nėra aišku, kas, ką ir kokia turi perduoti, kaip įregistruoti, kaip tvarkyti ir pan., t.y. vyksta absoliutus teisinis chaosas.

Šiuo metu situacija yra tokia: Susisiekimo ministerija skelbia konkursus sodininkų bendrijų keliams ir gatvėms remontuoti, skiria tam 3,76 mln. Eur, tačiau tik 27 iš 60 šalies savivaldybių teikia paraiškas, dėl ko per 1 mln. Eur taip ir lieka nepaskirstyta, nors jie jau seniai galėjo būti investuoti į sodininkų gerbūvį ir susisiekimo gerinimą. Nepaisant sudarytų sąlygų, tokios savivaldybės, kaip Kauno, Klaipėdos ar Panevėžio, prašymų dėl finansavimo sodininkų bendrijų kelių taisymui gauti apskritai neteikė. Konkurse nedalyvavo ir nė viena Marijampolės apskrities savivaldybė.

Įdomu tai, kad savivaldybės pirštu baksnoja į Sodininkų bendrijų 6 straipsnį, teigdamos, kad žemės sklypai, skirti keliams (gatvėms) eksploatuoti ir tiesti, joms nėra perduoti. Tuo tarpu, sodininkų bendrijos to padaryti teisiškai negali, kadangi Registrų centras jų neregistruoja, argumentuodamas galiojančiais teisės aktais ir pirštu rodydamas į Vyriausybę bei ministerijas dėl teisės aktų būtino keitimo.

Tuo tarpu sodų bendrijų kelius savo žinioje turinčios savivaldybės suka galvą, kaip šiuos kelius, jiems neatitinkant reikalavimų, pripažinti vietinės reikšmės keliais, kad būtų įmanoma gauti finansavimą. Taigi situacija tragikomiška, finansavimas skirstomas, nors sodininkų bendrijos teisiškai negali perleisti savivaldybėms žemės sklypų (kelių), o savivaldybės – juos pripažinti vietinės reikšmės keliais.

Visgi, kaip ten bebūtų, negalima kaltinti vien tik įstatymų vykdomosios valdžios. Pagal dabartinę situaciją matyti, kad Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatų įgyvendinamumu, rodos, suinteresuotos tiktai sodininkų bendrijos, o ypatingas pasyvumas stebimas iš savivaldybių pusės, kurioms šis įstatymas daro tiesioginę įtaką. Ir ne be reikalo.

Sodų bendrijų keliai šiai dienai – ypatingai prastos būklės, todėl jų rekonstrukcijai reikia daug lėšų, o remiantis įstatymu, savivaldybės šiam tikslui pačios turi skirti nuo 30 iki 50 proc. nuosavų lėšų. Taigi susidaro situacija, kad bet kokie aktyvūs veiksmai, siekiant perimti sodininkų bendrijų kelius, reikštų biudžeto išlaidas, kadangi sodų bendrijos, be abejonės, reikalautų savo teritorijose esančių kelių priežiūros ir tvarkymo. Taigi šioje vietoje ir pradedamas žaisti „karštos bulvės“ žaidimas, kurią sodininkų bendrijos bando ar vienai, ar kitai institucijai atmesti, bet nei viena nenori jos pagauti.

Chaosą šioje srityje gali apibrėžti ir Seime vykstantys veiksniai. Nuo 2015 m., kuomet įsigaliojo minėtos pataisos, susiklosčiusiai situacijai spręsti buvo užregistruoti net 8 skirtingų redakcijų įstatymų projektai (naujausia redakcija 2019-03-25), kuriais siekiama sudaryti teisinį pagrindą savivaldybėms tinkamai įgyvendinti Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo nuostatas dėl mėgėjų sodų bendrojo naudojimo žemėje esančių kelių įrašymo į vietinės reikšmės kelių sąrašus, bei užtikrinti šių kelių (gatvių) priežiūrą, taisymą ir tiesimą. Visgi, nepaisant nuolat registruojamų ir gerų tikslų vedinų projektų, sodininkai vis dar (jau keturi metai) nesulaukia jų teisėtų, galiojančio įstatymo nuostatomis užtikrintų, interesų įgyvendinimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, noriu viešai kreiptis į visas atsakingas valstybės institucijas, įskaitant aukščiausias: Seimą, Vyriausybę, ministerijas, taip pat valstybės įmones ir savivaldybes, ragindamas prisiimti atsakomybę ir, „karštos bulvės“ žaidimą paliekant nuošalyje, imtis aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti jau prieš keturis metus sodininkų bendrijoms suteiktas, bet vis dar neįgyvendinamas, jų teises.

Robertas Šarknickas, Seimo LVŽS frakcijos narys

Robertas Šarknickas, Seimo LVŽS frakcijos narys


Šaltinis: https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1076883/robertas-sarknickas-sodininku-bendriju-keliu-tvarkymas-teisinis-chaosas-ar-samoningas-neveikimas

Patarimai sodininkams sausringą vasarą

Kokia bebūtų priežastis, akivaizdu, kad klimato kaita jau paveikė Lietuvą. Neseniai išgirstas posakis „trys kartai iš eilės – dar sutapimas, o keturi – jau tendencija“ puikiai apibūdina mūsų situaciją. Tai turbūt jau ketvirta iš eilės sausa ir karšta vasara Lietuvoje. Ir ką gi tai reikštų sodininkystei? Nejaugi šaltos ir drėgnos Lietuvos vasaros jau yra praeities reikalas? O jeigu ir taip, tai kaip mes galėtume prisitaikyti prie pakitusių klimato sąlygų (sausros streso) ir pakeisti mūsų nusistovėjusius sodininkystės bei daržininkystės metodus?

Tradicinė lietuviškoji virtuvė yra įtakota vaisių ir daržovių, gerai augančių mūsų gana toli į šiaurę nutolusioje geografinėje platumoje su jai būdingu klimatu – ilgomis vasaros dienomis ir dideliu kritulių bei lietingų dienų skaičiumi. Pomidorai, agurkai, špinatai ir pipirai yra pagrindiniai mūsų patiekalų ingredientai vasarą, o burokėliai, svogūnai, bulvės ir morkos – žiemą. Tačiau sausringais metais daugeliui sodininkų tenka nuleisti rankas bekovojant su vystančiais pomidorais, neaugančiomis bulvėmis, greitai peraugančiais špinatais ir suvytusiais agurkais.

Remiantis patyrimu įgytu gyvenant pietinėje JAV dalyje, sudarėme šias rekomendacijas sodininkams, kurių laikantis, galima būtų tikėtis geresnio derliaus sauso ir karšto klimato sąlygomis Lietuvoje.

Neformuokime lysvių

Per kartų kartas lietuviai sėdavo sėklas ir sodindavo daržoves aukštose lysvėse su tarp jų esančiais tarplysviais. Nors tai ir atrodo mūsų akiai įprasta ir gražu, tačiau tokia praktika susiformavo todėl, kad lietingomis vasaromis, esant dideliam kritulių kiekiui, perteklinis vanduo neapsemtų lysvių ir lengviau galėtų tarplysviais nutekėti iš daržo. Tačiau, esant sausringoms vasaroms, tarplysviai tampa ne tik nereikalingi, bet ir pavojingi – drėgmė lysvėse išsilaiko blogiau. Todėl rekomenduojama sėklas sėti į 1 cm gylio griovelius, padengiant jas nedideliu žemės ar durpių sluoksniu, o sodinukus sodinti į gilesnes duobutes, paliekant įdubas virš šaknų vandeniui užsilaikyti. Persodinant, aplink kiekvieno augalo stiebą rekomenduojama suformuoti apjuosiantį griovelį, leidžiantį drėgmei iš visų pusių prasiskverbti iki augalo šaknų.

Po mulčio sluoksniu geriau išsilaiko drėgmė, todėl sausros metu augalai auga geriau ir mažiau reikia vandens jiems laistyti.

Po mulčio sluoksniu geriau išsilaiko drėgmė, todėl sausros metu augalai auga geriau ir mažiau reikia vandens jiems laistyti.

Laistykime gausiai ir dažnai

Pomidorų laistymo standartas – apie 1 litrą vandens kartą ar du per savaitę. Apskritai laikoma, kad dažnas (kasdieninis) pomidorų laistymas sukelia lapų geltą, nekrotines dėmes ir šaknų puvinį. Todėl retesnis laistymas skatina augalus leisti šaknis giliai į dirvožemį, pasiekti esančią ten drėgmę bei daro augalus sveikesnius ir stipresnius. Be to, leidžiant dirvožemiui išdžiūti, sumažinama grybelio pernešimo ant lapų galimybė. (Liejant augalus, jų lapai aptaškomi grybelio užkratu, esančiu dirvos paviršiuje.)

Tačiau sausringą vasarą dirvožemis gali pilnai išdžiūti net ir 10–20 cm gylyje (kastuvu galima greitai nustatyti savo dirvos sausumą bei sluoksnio, kuriame laikosi drėgmė, gylį). Esant sausrai, pomidorus turime laistyti vos ne kasdien ir gausiai. Kiekvieną augalą reikia lieti daugiau nei 1 litru vandens per dieną. Patikrinti ar laistomoje dirvoje yra augalams pakankamas kiekis drėgmės galima sekančiu būdu. Jei suspausta į kumštį žemė išlaiko savo formą ir nesubyra – drėgmės joje užtenka. Taip pat, jei dirvos paviršius yra sausas ir sutrūkinėjęs, prieš laistymą jį supurenkime, kad išvengtume vandens nutekėjimo ir padidintume jo absorbciją.

Sodinkime karščiui atsparius augalus

Pergalvokime, kokius augalus auginsime savo darže kitais metais. Oro temperatūrai laikantis virš 32 °C laipsnių, dauguma augalų nustoja augti. Tačiau ne visi. Kai kurios daržovės karštyje auga gana neblogai, bet jos – ne mūsų tradicinės lietuviškos daržovės. Pavyzdžiui, karštu ir sausu metu labai gerai auga ropių ir garstyčių lapai, mangoldai, pupelės, burokėliai, kukurūzai, šparaginės pupelės bei valgomosios ybiškės. Pomidorai ir pipirai taip pat yra gana atsparūs karščiui, ypač jei yra pakankamai vandens. Cukinijos ir moliūgai yra gana atsparūs karščiui, tačiau jiems irgi reikia daug vandens.

Lapinės salotos, ridikėliai, špinatai, žirniai ir krapai sausros metu greitai perauga. Vietoj jų galime auginti sausrai atsparius augalus, tokias kaip gražgarstes ar vijoklinius špinatus (baltąsias bazeles). Vijokliniai špinatai nesunkiai pasiekia 2 m aukštį, todėl visą vasarą galima mėgautis jų stambiais (iki 10 cm pločio ir 15 cm ilgio) lapais, primenančiais špinatų lapus. Geras lapinių salotų pakaitalas yra kiniški kopūstai, kurie taip pat yra gana tolerantiški karščiui ir neperauga taip greitai.

Nors mūsų tradicinės bulvės ir nemėgsta karščio, tačiau saldžiosios bulvės yra gana atsparios sausrai ir karštyje auga gerai. Taip pat verta pabandyti auginti moliūgus ir arbūzus, tačiau jiems reikės daugiau vandens. Galiausiai, nepamirškime ir daugiamečių augalų – rabarbarų, šparagų, kiaulpienių – bei žolinių augalų, tokių, kaip šalavijai, rozmarinai, jonažolės, česnakai, mėtos, ramunės ir raudonėliai. Tiek petražolės, tiek kalendros karštyje greitai perauga, tačiau bazilikas karščiui yra tolerantiškesnis, ypač pavėsyje.

Auginti daržoves galima ir plastikiniuose konteineriuose su ratukais, kuriuos lengva transportuoti iš vienos vietos į kitą.

Auginti daržoves galima ir plastikiniuose konteineriuose su ratukais, kuriuos lengva transportuoti iš vienos vietos į kitą.

Sodinkime vazonuose ir loveliuose

Turėkime omenyje, kad auginti daržoves galime ir plastikiniuose vazonuose, loveliuose ir konteineriuose su ratukais, kuriuos lengva transportuoti iš vienos vietos į kitą. Juose geriau išsilaiko drėgmė, o taip pat juos karštą dieną galima perkelti į pavėsį ar įrengti rytinėje namo pusėje, kur jie bus apsaugoti nuo intensyvios popiečio saulės spindulių.

Mulčiuokime

Po mulčio sluoksniu (net ir pakeltose lysvėse) geriau išsilaiko drėgmė, todėl sausros metu augalai auga geriau ir mažiau reikia vandens jiems laistyti.

Tikimės, kad šie patarimai padės gauti geresnį derlių mūsų daržuose ir soduose sausomis ir karštomis vasaromis.

SB „Svajonė“ 50-metis per Jonines

Buvo naktys švento Jono,
Laužai degė paupy…

Šios Joninės buvo ne eilinės – sodininkų bendrija „Svajonė“ kartu minėjo ir savo įkūrimo 50-metį. 🔥🔥🔥

Birželio 23 d. sodininkų bendrija „Svajonė“ Šiauliuose atšventė laukiamiausią metuose šventę – Jonines. Tai buvo puiki proga visiems susitikti, susipažinti, padainuoti ir pašokti Joninių laužo šviesoje! Juk paparčio žiedo visiems drauge ieškoti smagiau!.. Buvo akcijų ir atrakcijų, staigmenų. Geros nuotaikos ir šypsenų netrūko. 🌿🌿🌿🌸

Ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį, apgaubtą įvairiausių paslapčių ir mistinio paparčio žiedo ieškojimo, Šiaulių miesto sodininkų bendrija „Svajonė“, kaip ir kasmet, susibūrė palydėti ir pasitikti kartu. Pačių rankomis išpuošta salė ir vaišės lyg nuo ankstaus ryto laukė pirmųjų svečių. Ilgasis savaitgalis sukvietė tiek kaimynų, kad teko prijungti dar daugiau stalų, tačiau nė vienas atvykęs neliko nepasodintas. Netilo kalbos ir juokas: gausus būrys linksmai nusiteikusių sodininkų susirinko atšvęsti Joninių bei pasveikinti varduvininkų.

Šie metai „Svajonei“ ypatingi, mat bendrija mini garbingą 50 metų sukaktį nuo tos istorinės 1969 metų balandžio mėnesio 14 dienos.

Šventėje buvo visko: nuo vienų iš pačių pirmųjų sodininkų prisiminimų apie tai, kaip surado „Svajonę“ ir čia pradėjo kurti namus, iki kalbų apie dešimtimis trukusius pirmininkavimo metus… Vakarą užpildė linksmi armonikos garsai bei choru iš visos širdies pritariantys sodininkai, per rankas keliavo istoriniai albumai, menantys anksčiau buvusias šventes bei gražiausių sodų rinkimus, gera buvo prisiminti ir atrasti puikiai pažįstamus veidus, o tuo pačiu ir savo. Tylos minute buvo pagerbti ir neseniai gyvųjų pasaulį palikę kaimynai.

Prieš vidurnaktį buvo užkurtas grandiozinis laužas, juk kaip anksčiau buvo tikėta: „Kuo didesnis Joninių laužas, tuo didesnio derliaus rudenį sulauksime“. Lyg norėdami, jog tai tikrai išsipildytų, sodininkai susikibę rankomis šoko aplink šį didį laužą, o kažkur miško tankmėje, pajutęs bendrystę, pražydo papartis… Dėl tokių akimirkų verta ne tik svajoti, bet ir gyventi „Svajonėje“!


 

Sodininkų keliai – tarsi nereikalinga podukra

Panevėžio laikraštyje „Sekundė“ 2019-05-10 publikuotas Linos Dranseikaitės straipsnis „Sodininkų keliai – tarsi nereikalinga podukra“ (pateikiamas žemiau).


Susisiekimo ministerija baksnoja į savivaldybes, kad šios nesirūpina sodininkų bendrijose esančiais keliais. Nors šiemet iš rezervinės Kelių priežiūros ir plėtros programos tam numatyta paskirstyti 3,76 mln. eurų, neva dėl pastarųjų pasyvumo net milijonas eurų taip ir liko nepanaudotas. Tačiau savivaldybės tikina, kad jų rankos surištos – daugelio sodininkų bendrijų keliai iki šiol joms nepriklauso, tad ir finansavimo jiems tvarkyti prašyti negalinčios.

Paradoksalu, bet tam, kad savivaldybėms būtų galima savo žinion perimti kelius, reikalingos įstatymo pataisos, kurios dar tik bus svarstomos Seime. Šie metai pirmieji, kai Susisiekimo ministerija iš rezervo skyrė lėšų sodininkų bendrijų keliams inventorizuoti, taisyti ir rekonstruoti. Tiesa, pačios savivaldybės privalės prie šių darbų prisidėti savo lėšomis – nuo 30 iki 50 proc. Teigiama, kad jeigu eksperimentas pasiteisins, ši tvarka bus taikoma ir toliau.

Iš didžiųjų miestų, kuriems susisiekimo sąlygos sodininkų bendrijose paprastai kelia daugiausia problemų, finansavimo paraiškas pateikė tik Vilniaus ir Šiaulių miestų savivaldybės. Iš Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio miestų paraiškų negauta. Panevėžio rajono savivaldybė lėšų prašė tik nedidelei kelio atkarpai Spirakiai–Linoniai tvarkyti.

„Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu nemažai sodų mėgėjų teritorijų tapo gyvenamųjų namų kvartalais, kuriems svarbus geras susisiekimas, kokybiškos gatvės. Numatydami rezervines lėšas sodininkų bendrijų keliams ir gatvėms siekėme padėti savivaldybėms spręsti tokių gyvenamųjų teritorijų susisiekimo problemas. Gaila, kad savivaldybės gana vangiai teikė paraiškas ir finansavimo galimybe šiemet panoro pasinaudoti tik 27 iš 60 šalies savivaldybių. Dar apie milijonas eurų šiam tikslui numatytų lėšų liko nepaskirstytas“, – sakė susisiekimo ministras Rokas Masiulis.

Įstatymų pinklėse

Tačiau tokios kalbos piktina tiek pačius sodininkus, tiek ir savivaldybes. Kaip teigė Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos garbės pirmininkas Eidigintas Germanavičius, didžioji dalis bendrijų kelių priklauso Nacionalinei žemės tarnybai, tad savivaldybės net ir norėdamos teisiškai negali investuoti į šių kelių priežiūrą ar remontą. Tam, kad būtų galima savivaldybėms patikėjimo teise perduoti kelius, pagal teisės aktų nustatytą tvarką turi būti parengti ir patvirtinti detalieji planai. Šie turi būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Deja, patys sodininkai tokiems darbams neturi lėšų, tad jau kelerius metus problema nejuda iš mirties taško.

„Jau daug metų kalbama apie tai, kad sodininkų bendrijų kelius reikia perduoti savivaldybėms, bet iki šiol nėra patvirtintos tvarkos, kaip tai padaryti, o ir finansavimas nenumatytas“, – sakė E. Germanavičius. Kitas dalykas – labai didelė dalis soduose esančių kelių neatitinka vietinės reikšmės keliams keliamų reikalavimų: yra siauri, ant kelių ribų sodininkai prisisodinę įvairių želdinių, kelkraščiuose nutiestos elektros perdavimo tinklų linijos ir atramos. Tad savivaldybėms net ir perėmus sodininkų bendrijų kelius, ne visada juos bus galima pripažinti vietinės reikšmės keliais. „Seime jau buvo pristatytos sodininkų įstatymo pataisos, kur išvardyta, kokius kelius savivaldybės turėtų perimti. Tačiau šio įstatymo svarstymas bus tik birželio pabaigoje. Viskas daroma iš kitos pusės – pirmiausia skiriami pinigai, o tik po to priimamas reikalingas įstatymas. Tikiu, kad kai tik keliai bus perduoti savivaldybėms, reikalai turėtų pajudėti“, – kalbėjo E. Germanavičius.

Per daug klaustukų

Panevėžio savivaldybė net neteikė prašymų finansavimui sodininkų bendrijų keliams tvarkyti. Kaip teigė Panevėžio savivaldybės administracijos direktorius Tomas Jukna, gerai, kad tokia programa atsirado, tačiau teisinė bazė yra visiškai nesutvarkyta. Taip ir neaišku, kokie keliai yra priskiriami sodininkų bendrijoms, ar bendrija turi būti registruota ar ne, kaip teisiškai keliai turi būti perduoti Savivaldybės žinion, mat Kelių direkcijos lėšos mokamos tuomet, kai jie yra Savivaldybės nuosavybė. „Kai Kelių direkcijai uždavėme klausimus dėl finansavimo ir kokie dokumentai turi būti parengti, jokio atsakymo iki šiol nesulaukėme. Antra, kad galėtume rekonstruoti ar remontuoti gatvę, reikalingas techninis projektas. O tai užtrunka mažiausiai pusmetį. Kaip gali teikti paraišką, kai nežinai, ar toks dalykas bus iš viso finansuojamas. Pagaliau ar tai turtas, į kurį galima investuoti. Ilgai svarstėme, ar teikti paraišką, tuo labiau kad ir iš sodininkų sulaukėme nemažai prašymų, bet kol kas per daug neatsakytų klausimų – ar tai reklama, ar iš tiesų priemonė, kuria pasinaudojus galima sutvarkyti gatves“, – kalbėjo T. Jukna. Jo teigimu, Savivaldybė ieškojo būdų, kaip iš sodininkų bendrijų perimti gatves, bet tuomet tai jau nebebus bendrijų kelias ir dalyvauti programoje jau nebegalės. Kitas klausimas – įstatymuose nurodyta, kad vietinės reikšmės keliu laikomas tas kelias, kuris yra ne mažiau kaip penkių metrų pločio. Kaip žinoma, tokius kelius visose sodininkų bendrijose mieste būtų galima vienos rankos pirštais suskaičiuoti. Didžioji dalis sodų gatvių – vos 3–4 metrų pločio. „Jeigu būtų sutvarkyta teisinė bazė, ši programa būtų itin naudinga Panevėžiui, nes soduose situacija gana prasta. Gatvės net neturi įrengtų pagrindų, todėl rekonstrukcija tikrai reikalinga. Kita vertus, o kodėl prioritetas yra skiriamas sodams, kai ir mieste apstu itin prastos būklės gatvių, kuriomis judėjimas išties intensyvus. Pavyzdžiui, Durpyno gatve tuoj bus sunku išvažiuoti, nes būklė tragiška, bet ja naudojasi gerokai daugiau gyventojų nei bet kuria sodų gatvele. Tad turime susidėlioti, kas yra svarbiau“, – teigė T. Jukna.

Tiko vienas kelias

Panevėžio rajono savivaldybė iš rezervinės programos sodininkų keliams tvarkyti prašė 34,65 tūkst. eurų. Iš savo kišenės pridėjus beveik 15 tūkst. eurų, planuojama suremontuoti į kelias sodininkų bendrijas vedantį kelią Spirakiai–Linoniai. Pasak Panevėžio rajono mero Povilo Žagunio, rajone yra 48 sodininkų bendrijos, jų kelių būklė labai įvairi – nuo geros asfalto dangos iki sunkiai išvažiuojamų keliukų.

Savivaldybė rūpinasi tais keliais, kurie priklauso jai ir veda į sodininkų bendrijas, bet toliau – jau pačių sodininkų rūpestis. „Ši programa iš esmės yra gera, bet iki galo neapgalvota. Nors yra daugybė kilometrų tvarkomų sodų kelių, paraišką galėjome teikti tik dėl vieno kelio, vedančio į sodus. Didžioji problema, kad sodininkų keliai nepriklauso Savivaldybei, o į svetimą turtą mes neturime teisės investuoti“, – teigė P. Žagunis. Deja, didžioji sodininkų bendrijų dalis rajone net nepradėjusios daryti savo namų darbų, mat norint teisiškai sutvarkyti kelių perdavimą Savivaldybei, patiems sodininkams tektų atverti pinigines. „Be to, dar nėra valstybės mastu patvirtinta tvarka, kaip perimti sodininkų bendrijų kelius. Tie milijonai, skirti sodų keliams, geras, bet iki galo neparengtas klausimas, nes turime daug apribojimų dėl šių lėšų panaudojimo. Kai bus sutvarkyti teisiniai dalykai, manau, programa bus naudinga. Tuo labiau kad galima prisidėti iš Kelių programai skirtų lėšų, tad Savivaldybės biudžetas nenukenčia“, – sakė rajono meras.


Šaltinis: https://naujienos.alfa.lt/leidinys/sekunde/sodininku-keliai-tarsi-nereikalinga-podukra/