Sodinukų asortimentas

KRIAUŠĖS

‘Mlievo ankstyvoji’ ankstyva
‘Jules Guyot’ ankstyva
‘Kliapo mėgstamoji’ vid. ankstyvumo
‘Mramornaja’ vid. vėlyvumo
‘Konferencinė’ vėlyva
‘Konferencinė’ S-1 vėlyva
A. L. berė vėlyva
‘Wiljams’ vėlyva

SLYVOS

‘Kometa’ ankstyva
‘Opal’ ankstyva
‘Ontarijo’ vid. ankstyvumo
‘Valor’ vid. vėlyvumo
‘Bluefre’ vid. vėlyvumo
‘Favorito de sultano’ vid. vėlyvumo

VYŠNIOS

‘Žagarvyšnė’ ankstyva
‘Vytėnų žvaigždė’ ankstyva
‘Keleris 16’ vid. ankstyvumo
‘Lucyna’ vid. ankstyvumo
‘Pandy’ vėlyva

TREŠNĖS

‘Agila’ vid. ankstyvumo
‘Vytėnų geltonoji’ vid. ankstyvumo
‘Vytėnų rožinė’ vid. ankstyvumo
‘Mindaugė’ vid. ankstyvumo
‘Dneprovka’ vid. ankstyvumo
‘Jurgita’ vid. vėlyvumo
‘Frans Josif’ vid. vėlyvumo

ABRIKOSAI

Abrikosas 27-27
Abrikosas 10

PERSIKAI

Paprastasis persikas

JUOD. SERBENTAI

‘Joniniai’ l. ankstyvi
‘Sejanec Golubki’ l. ankstyvi
‘Beloruskaja sladkaja’ ankstyvi
‘Almiai’ vid. ankstyvumo
‘Vyčiai’ vid. ankstyvumo
‘Zagadka’ vid. ankstyvumo
‘Titania’ vid. ankstyvumo
‘Titania’ kamien. f. vaiskr.
‘Gagatai’ vid. ankstyvumo
‘Ben More’ vid. vėlyvumo
‘Ben Alder‘ vėlyvi
‘Lentiaj’ vėlyvi

RAUD. SERBENTAI

‘Jonkeer Van Tets’ ankstyvi
‘Jonkeer Van Tets’ kamien. f. vaiskr.
‘Fertodi 56 Piros’ vid. ankstyvumo
‘Nenagliadnaja’ vid. ankstyvumo
‘Vierlander’ vid. ankstyvumo
‘Rondom’ vėlyvi
‘Olandų raudonieji’ vėlyvi

BALT. SERBENTAI

‘Belaja smoljaninovaja’
‘Olandų baltieji’
‘Zitavia’
‘Verdavia’
‘Jutenborgo baltieji’ kamien. f. vaiskr.

AVIEČIŲ ATŽALOS

‘Solnyško’ ankstyvi
‘Meteor’ l. ankstyvos
‘Rubin’ vid. ankstyvumo
‘Kostinbrodskaja’ vid. ankstyvumo
‘Norna’ vid. ankstyvumo
‘Kenbi’ vid. ankstyvumo
‘Balzam’ vid. vėlyvumo
‘Beskid’ vėlyvi
‘Babje leto’ remontantinė

AGRASTAI

‘Invicta’
‘Invicta’ kamien. f. vaiskr.
‘Hinonmaki raudoni’ kamien. f. vaiskr.

KITI SODO AUGALAI

Šaltalankiai
Aronijos
Lazdynai
Vynuogės
Žirnmedis dekoratyvinis

Lietuviškos daržovių veislės

Šiuo metu daržovių veislių pasirinkimas gana didelis. 2009 metais Nacionaliniame augalų veislių sąraše ir ES daržovių rūšių veislių bendrajame kataloge įrašyta 28 daržovių veislės ir hibridai. Tai 8 pomidorų, 5 agurkų, 3 burokėlių, 2 morkų, 2 česnakų, 2 ridikėlių, 2paprikos veislės, po vieną kopūstų, svogūnų, laiškinių česnakų, pupelių veislę. Lietuvoje sukurtos daržovių veislės yra labiau prisitaikiusios prie meteorologinių bei dirvožemio sąlygų. Jos pasižymi gera biochemine sudėtimi, derlingos.

VAISINĖS DARŽOVĖS

Valgomasis pomidoras (Lycopersicon esculentum Mill.) – tai labai vertinga daržovė, turinti daug cukraus, organinių rūgščių, celiuliozės ir pektininių bei mineralinių medžiagų, baltymų, riebalų ir vitaminų.

‘Viltis’- veislė ankstyva, trumpai deranti. Augalai determinantinio tipo, vidutinio aukščio. Pirmoji žiedinė kekė susidaro virš 5–6 lapo. Kekės daugiausiai paprastos, bet dalis būna ir tarpinių, kompaktiškos. Vaisių masė pirmųjų skynimų metu siekia 120–150 g., vėliau susmulkėja iki 80–90g. Prinokę vaisiai raudoni, gero (saldoko) skonio, plokščiai apvalūs, mėsingi, daugializdžiai. Neprinokusiuose prie pagrindo yra tamsiai žalia dėmė. ‘Viltis’ tinka auginti lauke ir neapšildomuose polietileniniuose šiltnamiuose.

‘Laukiai BS’ –veislė ankstyva, determinantinio tipo, augalai žemi (65–75 cm). Pirmoji žiedinė kekė susidaro virš 6 lapo. Kekės paprastos ir tarpinės. Vaisiai gero skonio, raudoni, plokščiai apvalūs, lygūs, smulkesni arba vidutiniškai stambūs (60–80 g), turi 2–3 taisyklingai išsidėsčiusius sėklalizdžius. Neprinokę vaisiai būna žalios spalvos su tamsia dėme prie pagrindo. Tinka auginti lauke.

‘Jurgiai’ – veislė ankstyva, augalai determinantinio tipo, vidutinio aukščio. Pirmoji kekė susiformuoja virš 7–8 lapo. Žiedinės kekės paprastos, kompaktiškos. Vaisiai raudoni, plokščiai apvalūs, lygūs arba silpnai gruoblėti, vidutinio stambumo (75–95g), gero rūgštoko skonio turi 3–5 taisyklingai išsidėsčiusius sėklalizdžius. Esant nepalankioms auginimo sąlygoms, vaisiai sutrūkinėja. Veislė tinka auginti lauke ir neapšildomuose polietileniniuose šiltnamiuose.

‘Balčiai’ –vidutinio ankstyvumo, determinantinio tipo veislė, kurios augalų vidutinis aukštis siekia 130–140 cm. Pirmoji žiedinė kekė susidaro virš 6–7 lapo. Kekės daugiausiai paprastos, bet pasitaiko ir tarpinių. Vaisiai gero skonio, raudoni, plokščiai apvalūs, vidutinio dydžio (75–95 g), tvirtos konsistencijos su 3–4 taisyklingai išsidėsčiusiais sėklalizdžiais. Neprinokę būna šviesiai žalios spalvos be tamsios dėmės prie pagrindo. ‘Balčiai’ rekomenduojami auginti lauke ir neapšildomuose polietileniniuose šiltnamiuose.

‘Arvaisa’ F1 (hibridas) – vidutinio ankstyvumo, indeterminantinio tipo. Vaisiai skanūs, apvaliai plokšti, pirmieji šiek tiek gruoblėti. Prinokę raudoni, turi 4–5 sėklalizdžius. Neprinokę turi tamsiai žalią dėmę prie kotelio. Vaisiai geros biocheminės sudėties ir turi daugiau karotino negu kiti registruoti lietuviški pomidorai.

‘Skariai’ –vidutinio ankstyvumo, indeterminantinio tipo veislė, kurios augalai užauga virš 2,3 metro aukščio. Pirmoji žiedinė kekė susidaro virš 7 lapo. Kekės paprastos ir sudėtinės, išsidėsčiusios kas 3 lapai.. Vaisiai labai skanūs, raudoni, stambūs (90–150 g), pailgai ovalūs ir cilindriniai, turi ploną luobelę. Neprinokusių vaisių spalva žalia su neryškia, patamsėjusia dėme prie pagrindo. ‘Skariai’ jautriai reaguoja į trąšų stygių. Išskirtinis veislės požymis – ilgi, reti, žemyn svyrantys lapai. Tinka auginti neapšildomuose polietileniniuose šiltnamiuose.

‘Rutuliai’ – vidutinio ankstyvumo, aukštaūgė pomidorų veislė. Pagrindinio stiebo aukštis daugiau kaip 220 cm. Kekės sudėtinės. Daugelis vaisinių kekių būna labai tankios, rutulio formos. Vaisiai raudoni, apvalūs, mažai arba vidutiniškai gruoblėti, vidutinio stambumo. Neprinokę šviesiai žali, prie pagrindo nėra tamsiai žalios dėmės. Tinka auginti neapšildomuose polietileniniuose šiltnamiuose.

‘Svara’ – veislė vėlyva, labai derli, determinantinio tipo, augalų aukštis siekia 2,0–3 m. Pirmoji žiedinė kekė susidaro virš 8–9 lapo. Kekės paprastos ir sudėtinės. Vaisiai raudoni, smulkesni (apie 70g), beveik apvalūs, lygūs, rūgštoko skonio, turi po 2–3 taisyklingai išsidėsčiusius sėklalizdžius ir tvirtą luobelę. Neprinokę vaisiai būna šviesiai žalios spalvos ir neturi tamsiai žalios dėmės prie pagrindo. Išskirtinis ‘Svaros’ požymis – 45o kampu į viršų kylantys lapai ir yra atsparesnė grybinėms ligoms ir sausligei už kitas lietuviškas veisles. Tinka auginti lauke ir neapšildomuose polietileniniuose šiltnamiuose.

Paprastasis agurkas (Cucumis sativus L.) – mėgstama daržovė. Jų maistinė vertė nedidelė,- net 96-97 % vandens ir tik 3-4 % – sausųjų medžiagų. Agurkuose randama pakankamai kalio, jodo, įvairių šarminių druskų, vitaminų turi nedaug.

Artai’ F1 – vidutinio ankstyvumo ir intensyviai derantis heterozinis hibridas. Augalai vešlūs, turintys daug atžalų su gausia lapija. Vaisiai 8–10 cm ilgio, vidutinio stambumo, žali – su baltomis juostelėmis iki pusės agurko, stambiais kauburėliais, baltais spygliukais. Ilgiau nenuskynus – perauga. Nekartūs. Agurkai gerai dera plėveliniame šiltnamyje ir lauke.

‘Gintai’ F1 vidutinio ankstyvumo ir intensyviai derantis heterozinis hibridas. Šių agurkų augalai vešlūs, turintys daug lapų. Vaisiai – geros prekinės išvaizdos, nestambūs, trumpi (7–10 cm ilgio), ploni, taisyklingos formos. Jie – šviesiai žali, stambiais kauburėliais, baltais spygliukais. Ilgiau nenuskynus – neperauga, nekartūs. Agurkai gerai dera plėveliniame šiltnamyje ir lauke.

‘Krukiai BS’ F1- vidutinio vėlyvumo pirmos kartos hibridas. Vaisiai tamsiai žali su baltomis juostelėmis, stambiai kauburiuoti, baltaspygliai, ilgai negelsta. Agurkų vaisiai 8-10 cm. ilgio, 3,5-4,0 cm skersmens, vidutinė masė – 95,0-100,0 g. Geros šviežių, konservuotų ir raugintų vaisių savybės. Pasižymi ištęstu derėjimo periodu. Vaisiai formuojami tiek ant pagrindinio stiebo, tiek ir ant šoninių atžalų. Vaisių formavimui reikalingos bitės. Agurkai gerai dera plėveliniame šiltnamyje ir lauke.

‘Troliai’ F1– partenokarpinis hibridas. Ankstyvas, derėti pradeda po 40 dienų nuo sudygimo. Vaisiai tamsiai žali, stambiais, tankiais kauburėliais, baltaspygliai, 7,5-9,0cm ilgio, 80g svorio. Skanūs, tinka marinuoti. Tinka auginti mažai šildomuose ir neapšildomuose polietileniniuose šiltnamiuose.

‘Daugiai’ F1 – ankstyvas ir intensyviai derantis heterozinis hibridas. Vaisiai – 10-13 cm, tamsiai žali, ilgai negelstantys, labiau tinka marinuoti ar vartoti švieži, nes rauginti ilgainiui suminkštėja. Nuo kitų hibridų išsiskiria ribotu šoninių atžalų skaičiumi. Tinka auginti pavasario ir vasaros laikotarpiui polietileniniuose šiltnamiuose.

Saldžioji paprika (Capsicum annum L.) pagal vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekį yra viena vertingiausių daržovių. Jos vaisiuose yra 140-250 mg % vitamino C, 300-450 mg % vitamino P, 10-20 mg % karotino, daug B grupės vitaminų, mineralinių medžiagų, ypač kalio – 180-210 mg %, 20-29 mg % fosforo, 9-12 mg % kalcio ir magnio, yra natrio ir geležies.

‘Reda’ –vidutinio ankstyvumo. Augalai savidulkai, vidutiniškai 79,0 cm aukščio, formuojantys dvi-tris pagrindines šakas. Vaisiai nupjauto cilindro formos, patrauklūs, sunokę ryškiai raudoni, vidutiniškai 10,1 cm ilgio, 6,9 cm skersmens, 185,0 g masės, geros biocheminės sudėties. Vaisių nokimo pradžia- rugpjūčio pirmoji dekada. Gerai auga ir dera nešildomuose šiltnamiuose, plėvele dengtuose šiltnamiuose ir po priedangomis, galima auginti lauke.

‘Alanta’ – vidutinio ankstyvumo, salotinės paskirties. Augalai s 0,75-0,80 m aukščio, savidulkai. Vaisiai cilindro formos, stamboki, sultingi, švelnaus skonio, augantys – žali, sunokę – oranžiniai. Vidutinis vaisiaus ilgis 9,0-10,0 cm., skersmuo 8,0-9,0 cm, vaisiaus masė – 220,0-250,0 g. Sodinama daigais. Pirmieji vaisiai pradeda nokti po 130–135 d. nuo sėklų sudygimo. Skirtas auginti šiltnamiuose.

Daržinė pupelė (Phaseolus vulgaris L.) – priklauso ankštinėms daržovėms, pupinių šeimai. Jose gausu maisto medžiagų. Sausose sėklose yra apie 22,0 % baltymų, fosforo, geležies, bei vitaminų. Labai vertingos žmogaus organizmui jų baltymuose esančios amino rūgštys.

‘Baltija’ – krūminė gliaudomųjų vidutinio ankstyvumo pupelių veislė. Vegetacijos periodas – 95-120 d. Krūmas užauga 30-40 cm aukščio, lapija vidutinio vešlumo. Subrendusios ankštys 11-13 cm ilgio, tiesios ar šiek tiek lenktos. Sėklos baltos, pailgos, nestambios. 1000 sėklų masė- 300-350 g.

Baltasis gūžinis kopūstas (Brassica oleracea L. ssp. oleracea convar. capitata L.) vertinga daržovė, turinti 5,4 g 100-1 angliavandenių, daug kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies ir vitaminų.

‘Bagočiai’ – vidutinio vėlyvumo veislė. Vegetacijos trukmė – nuo sudygimo iki derliaus nuėmimo – 165-175 d. Gūžės ovalios, ovaliai plokščios, išorinė lapų spalva pilkai žalia. Pasižymi gera biochemine sudėtimi. Vienos gūžės masė siekia 2,9-3,2 kg. Jų skonis įvertintas 8,5-9 balais. Kopūstai tinka rauginti. Šviežios išsilaiko iki kovo mėnesio.

ŠAKNIAVAISĖS DARŽOVĖS

Valgomoji morka (Daucus sativus Röhl.) – polivitamininė daržovė. Jose yra B1, B2, PP vitaminų ir daug karotino – geltonai dažančios medžiagos, kuri kepenyse virsta vitaminu A. Karotinas (provitaminas A) būtinas akims, odai, gleivinėms, svarbus augimui. Morkose yra fiziologiškai aktyvių medžiagų: sterolitų, lecitinų, organinių rūgščių ir mineralinių druskų: kalcio, fosforo, geležies, mikroelementų : jodo, boro.

‘Garduolės’ – vidutinio ankstyvumo veislė, vegetacijos trukmė – 105-110 dienų. Tai Nantes tipo bukais galais cilindrinės morkos, turinčios apvaliai kampuotą bei oranžinę ksilemą. Kaupianti apie 6,3 % cukraus, 15-16,3 mg 100g-1 karotino ir 10,5 % sausųjų medžiagų. Gerai auga lengvo priemolio dirvose. Tinka auginti vasaros derliui ir laikyti per žiemą.

‘Šatrija BS’ – vidutinio ankstyvumo, vegetacijos trukmė – 100-115 dienų. Tai Nantes tipo, universalios paskirties, cilindrinės bukais ar nusmailėjusiais galais. Šakniavaisiai 18-21 cm ilgio 3,4-3,8 cm skersmens, karotino kaupia apie 16 mg 100g-1. Gausus ir kokybiškas derlius užauga derlingo priesmėlio dirvose ar durpynuose. Tai universalios morkos, tinkančios ankstyvam žalumyniniam derliui, laikyti per žiemą bei konservuoti.

Raudonasis burokėlis (Beta vulgaris L. subsp. vulgaris convar. vulgaris var. vulgaris) turi betaninų ir folinės rūgšties kartu su kitomis medžiagomis stiprinančiomis kraujagyslių sieneles, mažinančiomis kraujospūdį ir cholesterino kiekį kraujyje. Burokėlių lapuose gausu B grupės vitaminų. Burokėlių šakniavaisiai sukaupia apie 11-16 proc. tirpių sausųjų medžiagų, 8-12 % cukrų ir 9-25 mg 100g-1 vitamino C. Juose gausu kalio, natrio druskų, geležies ir mangano mikroelementų. Burokėliuose daug kobalto druskų. Šių druskų kiekis stimuliuoja eritrocitų ir hemoglobino susidarymą, įtakoja vitamino B12 sintezę, reguliuoja kraujo spaudimą.

‘Kamuoliai’ – vidutinio ankstyvumo universalios paskirties, daugiasėklė veislė, stambia, vešlia lapija. Šakniavaisiai apvalūs ar apvaliai plokšti, minkštimas tamsiai raudonas, gero skonio ir biocheminės sudėties, išsilaiko iki kito derliaus. Reaguoja į maitinamo ploto dydį, todėl prekinę produkciją apsprendžia augalų tankumas pasėlyje. Peraugusiuose ir pilnai nesubrendusiuose koncentriniai žiedai ryškūs. Veislė atspari lapų ligoms, o šakniavaisiai – paprastosioms rauplėms.

‘Joniai’ – smulkiausia lapija ir lapkočiai iš Lietuviškos selekcijos veislių. Dvisėkliškumas 60-80 %. Šakniavaisiai apvalios ar apvaliai ovalios formos, minkštimas su neryškiais koncentriniais žiedais. Iš aukščiau aprašytų išsiskiria lygesne odele, plonesne pagrindine šaknim ir mažesne skrotele.

‘Ilgiai’ – universalios paskirties apie 80 % dvisėklė, vidutinio stambumo sodriai žalia lapija veislė. Cilindriniai šakniavaisiai pusiau ilgi. Šakniavaisių minkštimas ryškiai raudonas su šviesesniais neryškiais koncentriniais žiedais, pasitaiko su violetiniu atspalviu. Laikosi vidutiniškai.

Valgomasis ridikėlis (Raphanus sativus L.) – vartojamas maistui kaip ankstyva, malonaus skonio, apetitą žadinanti vitaminga daržovė. Ridikėliuose yra apie 16,9 iki 18,55 mg 100 g-1 askorbo rūgšties, kuri sumažina žalingą nitratų poveikį organizmui. Ridikėliai kaupia apie 3,0 %. bendrojo cukraus ir apie 6,0 % sausųjų medžiagų.

‘Babtų žara’- tai labai ankstyva lietuviška ridikėlių veislė, sukurta atrankos būdu, pagerinat ‘Žara’ veislę. Vegetacijos trukmė 18-22 dienos. Šakniavaisiai apvalios arba šiek tiek ovalios formos, skaisčiai raudonos spalvos. Minkštimas baltas, sultingas, švelnaus skonio.

‘Liliai’ – vidutinio ankstyvumo, ilgai neperaugančių ridikėlių veislė. Juos tinka auginti lauke ir šiltnamiuose. Sėti galima anksti pavasarį ir rugpjūčio antroje pusėje. Vegetacijos trukmė 18-27 dienos. Šakniavaisiai apvalūs, stambūs. Odelė raudona su violetiniu atspalviu. Floema baltos, šiek tie rausvos spalvos, sultinga, švelnaus skonio.

ČESNAKINĖS (SVOGŪNINĖS) DARŽOVĖS

Valgomasis svogūnas (Allium cepa L.) – turinti daug angliavandenių ypač cukrų daržovė. Svogūnai turi daug eterinių aliejų, fitocidinių medžiagų, gausu sausųjų medžiagų (nuo 6 iki 35 %).

‘Babtų didieji’ – vienalizdžių, vidutinio ankstyvumo veislė. ‘Babtų didieji’ veislės svogūnai tinkami ropelių ir laiškų, skirtų suvartoti šviežius, išauginimui. Ropelės gali būti naudojamos perdirbimui. Auginant iš sėklų, ropelės iki derliui nuimti tinkamos brandos, užauga per 68-99 dienas, skaičiuojant nuo sėklų sudygimo. Ropelės ovalios, stambios (95-116 g). Svogūno lukštai gelsvai oranžinės spalvos, minkštimas baltas, pusiau aštraus skonio.

Laiškinis česnakas (Allium schoenoprasum L.) – vitamininga ankstyva pavasarinė daržovė, turinti daug kalio, fosforo ir natrio.

‘Aliai’ – daugiamečiai augalai, augantys kereliais. Jų kereliai kasmet plečiasi ir išauga į didelius tankius kuokštus. Maistui naudojami anksti pavasarį atželiantys laiškai. Pirmas jų derlius gali būti nuimamas praėjus dvidešimčiai dienų po jų atžėlimo. Pavasarį nupjauti laiškai gerai atauga ir po 12–15 dienų juos galima vėl pjauti. Maistui laiškai naudojami iki žydėjimo. Žydi gausiai, dekoratyviais, rausvai violetiniais žiedais. Jų laiškai ploni, smulkūs, malonaus skonio.

Valgomasis česnakas (Allium sativum L.) skirstomas į du porūšius: vasarinius (neišleidžiantys žiedstiebio) ir žieminius (išleidžiantys žiedstiebį), pastarieji laikosi trumpiau už vasarinius, bet gerokai derlingesni, išaugina stambesnius svogūnus. Vitamininga, turinti daug baltymų, kalio, fosforo ir natrio daržovė. Česnakai pasižymi fitocidinėmis savybėmis.

‘Vasariai’ – vasarinių česnakų vidutinio ankstyvumo veislė. Vasarinių česnakų ropelės išorinis lukštas baltas. Ropelę sudaro 10–16 baltų skiltelių, išdėstytų ropelėje koncentriškai dviem ratais. Ropelės vidutinio stambumo. Vidutinė prekinės ropelės masė svyruoja apie 21 – 27 g.

‘Žiemiai’ – žieminių česnakų vidutinio ankstyvumo veislė. Česnakų ropelės didelės, plokščiai apvalios, dengiamieji lukštai balti. Vidutinė prekinės ropelės masė svyruoja apie 60 – 80 g. Ropelę sudaro 6-8 (pasitaiko ir daugiau) baltų skiltelių. Skiltelių dengiamieji lukštai gelsvi su violetiniu atspalviu. Žiedynas sudarytas iš išorinių svogūnėlių, kurie yra labai smulkūs.

LSDI Daržo augalų selekcijos sektoriaus vedėja dr. Rasa Karklelienė

Auginame daržovių daigus

Kodėl daržovės sodinamos daigais. Nemaža daržovių dalis į lauką ir beveik visos šilnamių daržovės yra sodinamos daigais. Taip sutrumpinama daugelio daržovių vegetacijos trukmė, gaunamas ankstyvesnis jų derlius, bendras derlius esti didesnis, o taip pat sutaupoma sėklų. Be to, ankstyvuoju daržovių auginimo laikotarpiu, daigai užima nedidelį plotą ir auginami šiltnamiuose ( po priedangomis ar pan.), kur sudaromas jiems augti palankus temperatūros, drėgmės bei šaknų mitybos režimas. Daigyne augančius jaunus augalus lengviau ir paprasčiau prižiūrėti. Jauniems augalams reikalingas maitnimosi plotas yra 50-200 kartų mažesnis negu suaugusiems augalams.

Daržovių daigų augimo trukmė. Priklausomai nuo auginamos daržovių rūšies daigų auginimo trukmė yra skirtinga. Pagal daigų auginimo trukmę juos galima skirti į kelias grupes: daržovės, kurių daigai auga 50-60 dienų (salierai, porai, saldžiosios paprikos), daržovės, kurių daigų auginimo trukmė 45-50 dienų (ankstyvieji kopūstai, žiediniai kopūstai, brokoliai, pomidorai), daržovės, kurių daigai užauga per 35-40 dienų (vidutinio vėlyvumo bei vėlyvieji kopūstai, porai) bei daržovės, kurių daigai užauga per 25-30 dienų (arbūzai, aguročiai, patisonai, melionai, salotos, agurkai). Daigų auginimo trukmė taip pat priklauso nuo daržovių sėjos laiko. Kuo vėliau jos sėjamos, tuo greičiau užauga daigai.

Daržovių daigų auginimo būdai. Daržovių daigai gali būti auginami dėžutėse, polimerinėse kasetėse(daigyklose), polimeriniuose puodeliuose bei sėjant sėklą tiesiai į žemę šiltnamyje ar lauke. Šiuo metu yra didelis pasirinkimas įvairių polimerinių kasečių (daigyklų). Jose galima užsiauginti skirtingą skaičių daigų: 54 vnt ar net 260 vnt. Kasetes nesunku pernešti, perkelti. Jas galima naudoti kelis metus, tik reikia dezinfekuoti (kalio permanganato tirpalu, karštu vandeniu ir pan.). Kasetėse rekomenduojama auginti salotų, ankstyvųjų bei žiedinių kopūstų, brokolių, Pekino kopūstų daigus. Taip pat jose galima daiginti gėles. Pav., bandymų metu nustatyta, kad įvairūs salotų daigų auginimo būdai turi didelės įtakos daigų vystymuisi ir tolimesniam augalų augimui. Daigai užauga stiprūs, kai auginami atskiruose kubeliuose, t.y. kasetėse. Jie turi didesnę šaknų sistemą, daugiau lapų bei yra aukštesni lyginant su pikuotais daigais ar daigais, augintais dėžutėse.

Naudojant kasetes sutaupoma durpės, vandens, o daigas persodinimo metu patiria mažesnį stresą, jo šaknys nepažeidžiamos, nes būna su žemės gumulėliu. Daigai, išauginti kasetėse, geriau prigyja.

Daržovių daigai auginami juos pikuojant ir be pikavimo. Tai priklauso nuo daržovių rūšies.

Daržovių daigų auginimo vieta. Tai priklauso nuo daržovių sodinimo laiko bei nuo to, ar lauke, ar šiltnamiuose bus sodinamos daržovės. Daržovių daigai, kurių auginimo trukmė ilga, auginami šildomuose šiltnamiuose. Taip pat juose auginami pomidorų bei agurkų daigai, skirti sodinimui ankstyvam laikotarpiui. Daržovių daigai, skirti sodinimui į nešildomus šiltnamius, paprastai auginami nešildomuose šiltnamiuose, daigynuose. Juose taip pat auginami daržovių daigai, kurie bus sodinami lauke ankstyvai produkcijai gauti. Taip pat daržovių daigus galima auginti inspektuose, jei kas turi galimybę juos įsirengti. Sodinimui į lauką daržovių daigai gali būti auginami po laikinomis priedangomis. Labai svarbu, kad skirti sodinimui į lauką daržovių daigai būtų užgrūdinti, t. y. prieš sodinimą juos reikia išnešti į lauką (ar nuimti priedangas) pradžioje tik dienos metu, o vėliau palikti nakčiai.

Daržovių daigų kokybė. Vienas svarbiausių faktorių, lemiančių gerą daržovių derlių, yra daigų kokybė. Ji priklauso nuo substrato, kuriame jie auginami, apšvietimo, temperatūros bei drėgmės, maitinamojo ploto. Kad daigai neperaugtų, reikia pasirinkti tinkamą jų sėjos laiką. Tai priklauso nuo to, kur ir kada bus sodinami daigai (ar į lauką, ar į šiltnamį). Į šiltnamius sodinamų daržovių sėjos laikas priklauso nuo šiltnamio tipo (stiklinis ar dengtas polietileno plėvele), jo apšildymo (šildomas ar nešildomas). Didelės įtakos turi ir meteorologinės sąlygos, ypač apšviestumas. Auginant daigus sausio-vasario mėn. juos reikia papildomai švitinti, nes nepakanka natūralaus apšvietimo. Nesėkite daržovių anksti (vasario mėn.), jei neturite galimybės papildomai apšviesti daigus. Esant mažam apšvietimui, daigai auga lėtai, būna prastos kokybės, todėl gaunamas mažesnis derlius. Naudojant papildomą daigų švitinimą svarbu šviesos intensyvumas, švitinimo trukmė, galingumas. Kad daigai būtų geriau apšviečiami, būtina juos išstatyti rečiau, kai liečiasi jų lapai. Tada jie neištįs.

Labai svarbu palaikyti optimalią oro bei substrato, kuriame auga daigai, temperatūrą. Jei oro temperatūra per aukšta, daigai ištįsta, būna lepūs. Esant per drėgnam substratui ir žemai jo temperatūrai sutrinka maisto medžiagų apykaita, šaknims trūksta oro, daigai blogai auga, gali susirgti pašaknio ligomis. Jei augimo metu būna labai saulėta ir karšta, daigus apipurškite vandeniu. Tai geriausia daryti pirmoje dienos pusėje.

Neužmirškite apdoroti sėklą, jei sėjate ne užsienio selekcijos hibridus. Priešsėjinis sėklų paruošimas pagreitina sėklų sudygimą, jos vienodžiau sudygsta bei apsaugo nuo ligų

Substratas. Didelę reikšmę daigų auginimui turi tinkamas substratų pasirinkimas. Jie turi būti lengvos mechaninės sudėties, purūs, nesudaryti plutelės, pralaidūs orui ir vandeniui, neužkrėsti ligomis ir kenkėjais, turtingi organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis, nepiktžolėti. Substratas daigų auginimui turi būti tinkamo rūgštumo ir jame turi būti optimalus maisto medžiagų kiekis. Daigų auginimui gali būti naudojami šie substratai: aukštapelkių durpės, kompostinė žemė, pjuvenos, vermikulitas ir kt. Geriausiai naudoti jau paruoštus durpių substratus: AB”Rėkyva”, AB“Sulinkiai”, AB”Durpeta” ir kt. Daigų auginimui pasirinkite smulkesnės struktūros (0-20 mm) substratą. Jei auginsite įvairių daigų ir nedaug, pasirinkite universalų durpių substratą daržovių auginimui. Prieš naudodami paruoštų durpių substratą, paskleiskite jį, kad prasivėdintų. Jei durpės nėra drėgnos, labai svarbu tinkamai jas sudrėkinti. Tada suaktyvėja mikroorganizmų veikla, amoniakinis azotas, kurio perteklius kenksmingas daigams, virsta nitratiniu. Nepatartina į paruoštus durpių substratus maišyti komposto ar kitos daržo žemės. Tuomet yra nemaža galimybė įnešti ligų sukėlėjus bei kenksmingas medžiagas augalų augimui. Durpes galite maišyti tik su kitu steriliu substratu, pvz. smėliu (jis turi būti kaitintas), perlitu ir kt. Tokie mišiniai pasižymi didesne aeracija bei geresniu pralaidumu bei imlumu vandeniui. Juose užauginti daigai būna geresnės kokybės.

Labai svarbu substrato rūgštumas. Optimalus substrato rūgštumas daigams – pH 6,0-6,6: agurkams – pH 6,2-6,8, saldžiosioms paprikoms, salierams – pH 6,3-6,6, pomidorai pakenčia rūgštesnį substratą – pH 6,0-6,5, kopūstams – pH 6,5-6,7. Kai substrato rūgštumas netinkamas, sutrinka maisto medžiagų įsisavinimas, o tuo pačiu ir augalų augimas.

Salotų daigų auginimas. Geriausiai salotas į šiltnamį sodinti daigais. Tada jos užauga 3-4 savaitėmis anksčiau. Jei anksti pavasarį norite užsiauginti gūžinių salotų, jas sėkite vasario viduryje. Daigai užauga per 25-30 dienų.
Sėja. Salotų daigus geriausia auginti sėjant jas tiesiai į polimerines kasetes. Daigų auginimui kasetėse naudokite paruoštus durpių substratus, t.y. tinkamo rūgštingumo ir sumaišytus su trąšomis. Joms užpildyti substrato reikia nedaug. Pripildykite kasetes substratu, gausiai paliekite ir į kiekvieną indelį pasėkite po sėklą ar kelias (jei sėkla nedaigi, bus atsarga pikavimui). Uždenkite kasetes plėvele, tada mažiau garuos drėgmė. Sėkloms sudygus plėvelę nuimkite.

Temperatūra. Salotų dygimui optimali temperatūra 8-150C. Nuo to, kokiomis sąlygomis dygsta sėklos, priklauso būsimas salotų derlius. Greičiausiai salotos sudygsta, kai oro temperatūra +200C. Iki sudygimo geriausia palaikyti 8-150C temperatūrą. Daigams sudygus, temperatūra mažinama iki 6-100C, o vėliau ji reguliuojama atsižvelgiant į apšvietimo sąlygas. Saulėtą dieną temperatūra palaikoma apie 200C, apsiniaukusią – 14-160C, naktį – 10-120C.

Laistymas. Daigų augimo metu labai svarbu, kad substratas kasetėse neperdžiūtų. Tad jas reikia laistyti pastoviai. Daigus laistykite silpna srovele, naudokite sietelį.

Daigų kokybė. Daigai turi būti gerai išsivystę, sveiki, turėti vešlias šaknis ir 3-4 tikruosius lapelius.

Kopūstų daigų auginimas. Žiedinius, ropinius kopūstus galima sodinti keletą kartų, todėl daigų auginimo būdas bei sėjos laikas priklauso nuo sodinimo laiko.

Sėja. Ankstyvam auginimui jų daigai auginami šildomuose šiltnamiuose. Sėjama kovo pradžioje. Vidutinio ankstyvumo kopūstai sėjami kovo pabaigoje. Geriausia juos auginti sėjant tiesiai į kasetes, pripildytas paruoštu durpių mišiniu. Vėliau šių daržovių galite pasisėti kas dvi savaites. Tada daigus galima auginti pikuojant juos į plonasienius durpinius puodelius, sėjant į durpių substrato puodelius ar tiesiai į lysves šiltnamyje ar po priedangomis. Daigai pikuojami 7-10 dienų amžiaus. Vėlyvam derliui gauti šių daržovių daigus galima auginti sėjant tiesiai į dirvą lauke. Daigai lauke užauga per 25-30 dienų. Vėlyvieji kopūstai sėjami balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje tiesiai į dirvą lauke.

Ankstyvųjų kopūstų daigai užauga per 45-55 dienas, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų kopūstų daigai užauga per 35-40 dienų (priklausomai nuo sėjos laiko). Į dirvą sodinami su 4-5 tikr. lapeliais. Kopūstų sėklą sėkite 1-2 cm gylyje. Šiltnamyje ji sudygsta per 3-5 dienas.

Temperatūra. Optimali dygimo temperatūra kopūstams 200C. Po sudygimo 4-7 dienas rekomenduojama palaikyti 6-100C temperatūrą dieną ir naktį, o vėliau 16-180C salėtą dieną, 14-160C apsiniaukusią dieną ir 6-100C naktį.

Laistymas bei tręšimas. Daigus laistykite gausiai, bet retai. Jeigu daigų lapeliai esti šviesiai žali, patręškite amonio salietros tirpalu ( 20 g /10 l vandens). Po tręšimo daigus perliekite švariu vandeniu.

Daigų kokybė. Tinkamai išauginti ir užgrūdinti kopūstų daigai turi būti sveiki, neištysę, tvirtu stiebu, žali, nepažeisti juodosios kojelės, gera šaknų sistema, turi turėti 4-6 tikruosius lapelius.
Kad kopūstų daigai užaugtų sveiki, daigus palaistykite 0,15 proc. previkuro tirpalu. Tada mažesnė tikimybė, kad jie susirgs juodąja kojele. Juodoji kojelė plinta, kai yra šalta, per didelė drėgmė, jei augalai auga per tankiai, esant blogam vėdinimui bei netinkamam dirvos rūgštumui pH.

Salierų daigų auginimas. Salierai yra ilgos vegetacijos augalai. Juos sėkite kovo mėn. antroje dekadoje į šildomą šiltnamį.

Sėja. Salierų sėklos dygsta labai lėtai, o patys augalai pradžioje labai lėtai auga. Rekomenduojama prieš sėją sėklas mirkyti ir daiginti, kol pradės sėklos klijuotis (3-5 proc). Prieš sėją tokias sėklas pradžiovinkite ir sėkite į dėžutes, pripildytas kraikinių durpių su trąšomis ir smėlio mišiniu (2:1). Prieš sėją dėžutes palaistykite. Sėklas sėkite 0,3-0,5 cm gyliu. Po sėjos dėžutes uždenkite plėvele, ne taip greitai garuos drėgmė. Sėklos sudygsta per 12-15 dienų. Esant per mažam apšviestumui, reiktų salierų daigus papildomai švitinti 10-12 val per parą. Salierų daigus, kai jie suformuos 1-2 tikr. lapelius, pikuokite į vazonėlius ar dėžutes 4-5 cm atstumu. Tada jie auginami nešildomame šiltnamyje. Salierų daigai auga 55-60 dienų.

Temperatūra. Nuo sėjos iki sudygimo rekomenduojama palaikyti 18-250C temperatūrą. Po sudygimo temperatūra sumažinama ir 4-5 dienas palaikoma dieną ir naktį 8-100C. Tada daigai neištįsta. Daigų augimo metu optimali temperatūra yra 16±40C.
Daigus laistykite ir tręškite pagal poreikį.

Porų daigų auginimas. Porai auginami sodinant juos daigais arba sėjant sėklą tiesiai į dirvą. Daigai auginami šildomuose šiltnamiuose. Jie sėjami kovo 10-20 dienomis.

Sėja. Rekomenduojama porus auginti be pikavimo sėjant sėklą į dėžutes. Dėžutės pripildomos paruoštu durpių substratu, palaistomos, juose padaromos eilutės kas 3-5 cm ir sėjamos sėklos 1-2 cm gyliu. Po sėjos dėžutės uždengiamos plėvele, kuri kasdien trumpam nuimama, pravėdinama. Sėklos sudygsta per 9-13 dienų. Temperatūra ir priežiūra tokia pati, kaip ir auginant salierų daigus.

Agurkų daigų auginimas. Sodinimui į nešildomą šiltnamį, agurkus sėkite balandžio mėn. paskutinę dekadą. Agurkų daigai užauga per 25-35 dienas (priklausomai nuo auginimo laiko).

Sėja. Agurkų daigus geriau auginti sėjant juos tiesiai į polietileninius ar durpinius puodelius, t.y. be pikavimo. Sėklą puodelyje įterpkite gulsčiai 1-2 cm gyliu. Į dalį puodelių (20 proc.) sėkite po 2 sėklas. Bus atsarga neišdygusiems atsodinti. Pasėjus puodelius iki sudygimo uždenkite polietileno plėvele. Tada mažiau garuoja drėgmė. Jei išdygus ant skilčlapių lieka sėklos luobelė, sėkla buvo per sekliai įterpta arba per sausa žemė. Kai temperatūra esti 24-260C, sėklos sudygsta per 2-3 dienas. Agurkams sudygus, 3-5 dienas temperatūrą sumažinkite iki 16-170C, t.y. perkelkite puodelius į šaltesnę vietą. Tada daigai neištįs. Optimali temperatūra daigams augti –22-240C saulėtą dieną, 20-220C apsiniaukusią dieną ir 16-180C naktį. Jei naktį temperatūra bus aukšta, daigai ištįs. Agurkų daigų augimui labai svarbi dirvos, kuriame jie auga, temperatūra. Ji turi būti 18-200C. Todėl geriau puodelius su daigais išdėstyti ne tiesiai ant žemės, o ant stelažų.

Laistymas. Agurkų daigus laistykite retai, bet gausiai. Laistykite šiltu vandeniu (22-250C) pirmoje dienos pusėje. Laistant šaltu vandeniu jie greitai suserga pašaknio ligomis. Geriau daigus laistykite atrankiniu būdu. Žemė puodeliuose turi būti drėgna, bet ne šlapia. Jei puodelyje žemė supuolusi, šlapia, daigo šaknims trūksta oro, jos silpnai vystosi. Atsargiai aplink daigą papurenkite žemę.

Tręšimas. Jei durpių substratas tinkamai parinktas ir sudaromos optimalios sąlygos daigų augimui, papildomai daigų nereikia tręšti. Jei daigai silpnai auga, lapai šviesiai žalios spalvos, patręškite augalus azoto trąšomis (0,15 proc.). Nepertręškite daigų, ypač azoto trąšomis. Tada jų šaknų sistema bus silpnai išvystyta, o antžeminė dalis vešli. Tokie augalai greičiau susirgs šaknų puviniu.

Daigų kokybė. Norint, kad agurkų daigai būtų neištįsę, tvirti, juos išstatykite, kai jų lapai liečiasi. Agurkų daigai, tinkami sodinimui, yra 25-30 cm aukščio, turi 5-6 lapus, antžeminės dalies masė 35-40 g, šaknų sistema gerai išvystyta.

Pomidorų daigų auginimas. Pomidorų sėjos laikas pasirenkamas pagal tai, kada ir kokiame šiltnamyje juos auginsite. Jei auginsite šildomame šiltnamyje, sėkite kovo mėn. pradžioje. Jei nešildomas šiltnamis – kovo mėn. viduryje ir vėliau.

Sėja. Sėklas geriau sėti į dėžutes – medines ar plastikines. Prieš sėją dėžutes dezinfekuokite kalio permanganato tirpalu. Dėžutes pripildykite durpių ir rupaus smėlio mišiniu(3:1). Prieš sėją durpių paviršių išlyginkite, palaistykite ir lengvai suspauskite. Po to kas 3 cm padarykite 1 cm gylio griovelius, juose išdėstykite sėklas. Ant viršaus užsijokite rupaus smėlio sluoksniu 0,5-1 cm. Po to dėžutes uždenkite plėvele, kad ne taip greitai išgaruotų drėgmė. Iki sudygimo plėvelę vis trumpam nuimkite – pravėdinkite.

Temperatūra. Po sėjos dėžutes laikykite šiltai – 20-250C temperatūroje. Tada pomidorai sudygsta vienodai. Pasirodžius daigeliams plėvelę nuimkite ir perkelkite dėžutes į šviesesnę vietą. Praėjus 5-7 dienoms po sudygimo, dėžutes perneškite į šaltesnę vietą, kur dieną 12-150C, o naktį 8-100C. Tada geriau vystosi šaknys. Pomidorų daigų augimo metu optimali temperatūra dieną 20-220C (apsiniaukusią dieną 17-190C), naktį – 15-170C.

Pikavimas. Kai daigai turi pirmą tikrą lapelį, pikuokite juos į puodelius. Pikavimui geriausiai tinka 10-12 cm skersmens polimeriniai puodeliai. Atkreipkite dėmesį į pikantukų kokybę. Pikantukus, kurie yra labai ištįsę, pažeisti juoda kojele, turi silpną šaknų sistemą, patartina brokuoti. Pikuokite stiprius, su gerai išvystyta šaknele daigelius. Daigeliai, jei jų šaknys gerai išsivysčiusios, išsirauna su didesniu žemės gumulėliu. Sodinkite daigelį giliau negu jis augo ir stebėkite, kad neužsilenktų šaknelė. Ilgą šaknelę reiktų nugnybti, kad ji geriau šakotųsi į šonus. Daigų pikavimui naudokite smaigelį.

Laistymas. Pomidorų daigus laistykite retai, bet gausiai. Laistykite šiltu vandeniu. Geriausia laistyti atrankiniu būdu, kiekvieną puodelį atskirai. Žemė puodelyje turi būti drėgna, bet ne šlapia. Prieš daigų sodinimą, kai jie ypač greitai auga, juos liekite kaip galima rečiau, tačiau stebėkite, kad nepradėtų medėti augalų stiebai.

Daigų tręšimas. Jei substratas daigų auginimui yra tinkamas, jame daigai be papildomo tręšimo gali augti apie tris savaites. Auginant daigus reikia stengtis, kad nepasireikštų atskirų elementų trūkumas. Papildomam daigų tręšimui tinka naudoti amonio salietrą, kalio salietrą, kalio sulfatą bei skystas trąšas “Sodega-4, “Šiltra” ir kompleksines trąšas. Tirpalo koncentracija turėtų būti 0,1-0,15 proc. (10-15 g trąšų/10 l vandens). Dažna klaida, auginant daigus, yra perteklinis tręšimas. To rezultate gaunami daigai su labai išsivysčiusia antžemine dalimi, o šaknų sistema esti silpna, silpnai suformuotos ir žiedinių kekių užuomazgos.

Daigų kokybė. Tinkami sodinimui daigai turi būti sveiki, neperaugę, neištįsę, jų lapai žalios spalvos. Daigų aukštis turėtų būti 30-35 cm, stiebo skersmuo – 0,8-1,0 cm, daigai turi turėti 7-8 lapus bei pirmąją žiedų kekę, gerai išvystytas šaknis. Paprastai tinkamiausi sodinimui daigai būna praėjus 50-55 dienoms nuo sudygimo.

Saldžiosios paprikos daigų auginimas. Saldžiosios paprikos daigus geriau sėkite tiesiai į polietileninius ar durpinius puodelius, t.y. jų nepikuokite. Jeigu saldžiosios paprikos daigai pikuojami, 1,5-2 savaites vėluoja jų vystymasis, gaunamas vėlyvesnis pirmas derlius bei mažesnis bendras derlius..

Sėja. Į polimerinius puodelius, pripildytus durpių substrato, sėkite po vieną sėklą 0,5-1,5 cm gyliu. Puodelius uždenkite plėvele. Iki sudygimo plėvelę vis trumpam nuimkite – pravėdinkite. Saldžiosios paprikos daigai auga lėtai. Jei saldžiąją papriką auginsite nešildomame polietileno plėvele dengtame šiltnamyje, sėkite kovo mėn. antrą- trečią dekadą. Paprikos daigų sudygimui optimaliausia temperatūra 22-250C. Po to patartina temperatūrą sumažinti kelias dienas: 18-200C dieną ir 16-180C naktį. Tada daigai neištįs, geriau vystysis šaknys. Daigų augimo metu temperatūra dieną turėtų būti 22-260C (19-200C apsiniaukusią dieną), 18-200C naktį. Substrato temperatūra – 18-200C.

Laistymas. Daigus laistykite pagal poreikį. Augindami saldžiąją papriką stebėkite, kad puodeliai neišdžiūtų, tada pradeda medėti augalų stiebai.

Tręšimas. Daigus tręškite atsižvelgiant į augalų būklę. Jei mikroklimato sąlygos nėra palankios ir daigai auga silpnai, juos patręškite. Trąšų tirpalo koncentracija 0,1 proc.(10 g /10 l vandens).

Daigų kokybė. Saldžiosios paprikos daigai auga lėtai ir, priklausomai nuo auginimo sąlygų, veislės bei hibrido, užauga per 60-80 dienų. Rekomenduojama sodinti kuo “senesnius” daigus, t.y. 70-80 dienų amžiaus. Tokio amžiaus daigai turi 13-14 lapų, 2-3 butonus, 1-2 žiedus. Tokie daigai anksčiau pradeda derėti, pailgėja augalų derėjimo periodas. Šių daigų augimo metu reiktų naudoti papildomą augalų apšvietimą. Kai daigai auginami be papildomo apšvietimo, saldžiosios paprikos daigai, tinkami sodinimui, turi būti 20-30 cm aukščio, turėti 8-12 lapų.
Moliūgų, patisonų, cukinijų ir kitų šilumamėgių daržovių daigų auginimas daigų auginimas. Baklažanai sėjami kovo mėnesį. Galima sėti tiesiai į polimerinius puodelius arba į dėžutes, o vėliau pikuoti į puodelius. Arbūzai, moliūgai, melionai, aguročiai, patisonai, cukinijos sėjami gegužės mėnesį. Daigai užauga per 20-30 dienų. Sodinami su 3-4 tikraisiais lapeliais. Šias daržoves rekomenduojama auginti sėklas sėjant tiesiai į polimerinius puodelius, pripildytus paruošto durpių mišinio. Jų daigų auginimo temperatūra bei priežiūra tokia pati, kaip auginant saldžiosios paprikos daigus. Šie augalai yra šilumamėgiai ir jų augimo metu temperatūra gali būti 1-20C už optimalią (t.y. 18±40C).

Kodėl daigai užauga nekokybiški? Nekokybiški daigai būna todėl, kad nesudaromos optimalios sąlygos augalų augimui. Retas daržininkas turi įsirengęs tinkamą daigyną daigų auginimui. Juos auginant ant palangės, labai sunku užauginti geros kokybės daigus. Pagrindinės daigų augimo sutrikimo priežastys yra: šaltas laistomasis vanduo, netinkamas durpių ar žemės rūgštumas, per žema substrato temperatūra bei per didelė jo drėgmė. To pasėkoje sutrinka maisto medžiagų įsisavinimas ir ant augalų išryškėja sutrikimo požymiai. Be to, dažnai daigai auginami per tankiai ir netinkami tręšiami.

Jei daigų augimo metu bus pakankamai šviesos augalams, bus tinkama temperatūra bei drėgmė, tada daigai užaugs gražūs ir sveiki. Kad daigų kokybė būtų geresnė, galite juos palaistyti augalų augimo reguliatoriais.

J. Jankauskienė

Ankstyvosios daržovės

Kiekvieną pavasarį pirmiausia pasirodo rabarbarų daigai. Jie greitai auga ir po 3-4 savaičių lapkočiai tinkami naudojimui. Dedami į kompotus, kisielius, uogienes, džemus, pyragus. Lapkočiams gerą aromatą suteikia juose esanti citrinų ir obuolių rūgštis. Anksti pradeda atželti plačialapės ir špinatinės rūgštynės– pjausime tik praeitų metų liepos mėnesio sėjos. Todėl joms sėti neskirkime atskiros vietos, o pasėkime nuėmus ankstyvąsias daržoves.

Daugiamečių tuščialaiškių česnakų, plačialaiškių ir siauralaiškių lenktagalvių česnakų, laiškinių česnakų jaunus laiškelius skinsime jau po mėnesio. Noriu pažymėti, kad laiškai greitai perauga (sukietėja). Kai augalai pradeda formuoti žiedkočius, laiškus nupjaukite paliekant iki 5 cm aukščio ražienas. Jie greitai atželia. Taip per vasarą darykime 3–4 kartus. Paskutinį kartą nupjaukime rugpjūčio mėnesį. Vėliau nupjovus, augalai nespės sutvirtėti, blogai žiemos, o pavasarį laiškų atžėlimas suvėluos.

Gegužės mėnesį pasirodo žalieji vaistinio smidro (šparago) ūgliai. Jų turėsite ir birželio mėnesį. Ūgliuose gausu vitaminų ir gydomųjų savybių. Skoniu jie primena žaliuosius žirnelius.

Gausus ir prieskoninių (aromatinių) augalų asortimentas, pradedant nuo gegužės ir baigiant vėlyvu rudeniu. Pirmieji pasirodo vaistinio kiečio (estragono) daigai. Jie puikiai dera prie salotų, dedama į mėsiškus patiekalus. Valgant suteikia puikų, aštroką skonį.
Ankstyvos sėjos lapinių garstyčių, lapinių ridikėlių ir pipirnių žaluma jau po trijų savaičių tinkama naudojimui. Jei sėsime kas dvis savaites, jų turėsime visą sezoną.

Puiki daržovė salotoms – kinų kopūstai. Jie turi žymiai daugiau vitamino C ir geležies nei įprastos salotos. Pasodinus kiek galima ankščiau jau birželio pradžioje valgysime.

Ankstyva daržovė – salotos. Gūžinės salotos auga kiek ilgiau nei lapinės. Per 1,5–2 mėnesius jų gūžės užauga iki 0,5 kg, priklausomai nuo pasirinktos veislės.

Špinatams sudygus maždaug po mėnesio turėsime ir jų. Augalai greitai augantys, tačiau greitai ir peraugantys. Pasirodžius pirmiesiems žiedynams jie praranda savo tikrąją vertę. Todėl sėkime kas 2-3 savaites ir turėsime vis jaunų lapelių.

Nepamirškime ir vaistinės agurklės. Sėkime kuo ankščiau, kol dirvoje pakankamai drėgmės. Sudygsta per 6–8 dienas. Po dviejų savaičių skinsime lapelius. Augalas pateisina savo pavadinimą, nes turi šviežių agurkų aromatą. Dėkime į salotas, sriubas, šaltibarščius.
Mangoldai (lapiniai burokėliai) vertinga lapinė, greitai auganti daržovė. Po dviejų mėnesių lapkočiai tinkami naudojimui. Jaunus lapelius skinsime po mėnesio. Be to, šaknis gerai pridengus gali žiemoti, o pavasarį atkasus – anksti atžels.

Petražoles, pastarnokus, geltekles birželio mėnesio sėjos galima palikti per žiemą neiškasus, o atlydžio metu ar ankstų pavasarį turime šviežių daržovių. Tinkamos naudojimui iki žiedynų formavimo pradžios.

Ankstyvos sėjos blakinės kalendros užaugs nuo sudygimo jau po mėnesio. Pasisėkime kas 2-3 savaites. Nepamirškime žirnių, šparaginių pupelių. Ankstyvųjų veislių žirnių ankštis jau skinsime po 50-60 dienų nuo sudygimo, vėlyvesnių – 60–70 dienų. Šparaginės pupelės mėgsta šiltesnį orą, todėl sėkime šalnų pavojui praėjus. Vidutiniškai po 1,5–2 mėnesių nuo sudygimo ankštys tinkamos vartojimui. Tai vertinga pupinių šeimos daržovė, turinti iki 6% baltymų, iki 3,5 % cukrų. Naudojamos ankštys troškintos, virtos, keptos. Jos šaldomos, konservuojamos.

Salierai – šakniniai, lapiniai ir lapkotiniai – dvimetė, aromatinga daržovė, auginama iš daigų. Žalumai gauti galimos visos trys formos. Tai bus jau vasaros laikotarpiui. Lapai turtingi vitamino C ir karotino kiekiu. Tinkami ir atželdinimui.
Į atšilusią žemę sėkime ridikėlius, ridikus, ropinius kopūstus, krapus, kervelius, Auginkime ir svogūnų laiškus.

Tik geros veislės ir gera sėkla gali duoti patikimą derlių. Svarbu žinoti , kur tinkama auginti –lauke, šiltnamyje, po priedanga. Būtina pasirinkti auginant šiltnamyje kuo ankstyvesnes veisles. Laikymui tinka vėlyvesnių veislių daržovės. Atkreipkite dėmesį ir į sėklų išsėjimo laiką, kuris paprastai būna pažymėtas ant pakelio.

Norint atsirinkti iš gausos norimą augalo rūšį, veislę reikalingos ir žinios. Nemažai informacijos yra internete, sėklų kataloguose, daržininkų knygelėse. Paprasčiausias būdas – pasidalinti žiniomis su kaimynais, draugais. Pastaruoju metu prekiaujančios sėklomis įmonės ar daržininkai, iš užsienio atsiveža daug naujų veislių. O veislę pripažinti tinkama – ilgas laiko tarpas.

Ant sėklų pakelio dažnai prie veislės pavadinimo yra raidė F1. Tai hibridinių veislių sėklos. Jos brangesnės, bet produktyvesnės. Prekyboje vis dažniau pasirodo dražuotos, beicuotos sėklos. Nereikia baimintis. Jos sudygs geriau, mažiau reiks ir bus apsaugota nuo ligų sukėlėjų.

LSDI Daržo augalų selekcijos sektoriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja
Nijolė Maročkienė

Patarimai veisiantiems sodus

Nuo ko pradėti? Sodininkavimo sėkmė labai priklauso nuo pasirinktos vaismedžių veislės. Sodo augalai yra ilgaamžiai ir vienoje vietoje auga dešimtmečiais, todėl ypač svarbu pasodinti tinkamos veislės vaismedžius, nes po kelių metų jų nepakeisi. Tiesa, šiuolaikinių žemaūgių sodų produktyvus amžius trumpesnis, tokiais vaismedžiais įveistus sodus tenka atnaujinti greičiau.

Plačiau aptarsime pagrindinius obelų veislių pasirinkimo aspektus. Nors obelų veislių auginama labai daug, tačiau išsirinkti savo poreikiams kelias yra gana sunku. Pasirenkant obelų veisles būtina atsižvelgti į keletą aspektų. Pirma, būtina žinoti kokiu metų laiku norime turėti daugiau obuolių ir ar turime tinkamas sąlygas jiems laikyti rudens-žiemos laikotarpiu. Antra, ar turėsime pakankamai laiko ir specialių žinių įveistam sodui prižiūrėti ištisus metus ir trečia, kaip saugosim vaismedžius nuo ligų.

Pasirenkant veisles pagal sunokimo laiką dažnai sodininkai daro klaidą perdaug sodindami rudeninių veislių vaismedžių. Tarp sodininkų mėgėjų vyrauja nuomonė, kad neturint gerų sąlygų vaisiams laikyti geriau auginti rudeninių veislių vaismedžius ir neveisti žieminių, nes obuolių vis tiek negalima ilgai išlaikyti. Tačiau nors ir neturint gerų vaisių laikymo sąlygų būtina daugiausiai auginti žieminių veislių obuolių. Žieminių veislių obuoliai esant šiltesnėms ar šiaip prastesnėms laikymo sąlygoms išsilaikys trumpiau negu būdinga konkrečiai veislei, bet jie išsilaikys žymiai geriau ir ilgiau negu rudeninių veislių vaisiai. Dėl šių priežasčių vasarinių ir rudeninių veislių obelų reikia sodinti tiek, kad užtektų vaisių rugpjūčio-spalio mėnesiais. Vėliau jau gali būti valgomi šiuolaikinių žieminių veislių obuoliai, kurie gana anksti tampa skanūs.

Pasirenkant obelų veisles ir poskiepius, reikia numatyti, ar turėsime laiko ir žinių kruopštesnei vaismedžių priežiūrai. Auginant šiuolaikinių veislių žemaūges ir pusiau žemaūges obelis, reikia laiku ir tinkamai vaismedžius nugenėti bei suformuoti. Esant per gausiam užuomazgų kiekiui, jas tenka praretinti. Tik atlikę šiuos darbus, turėsime kasmetinį kokybiškų vaisių derlių.
Svarbiausia pasirenkant veisles, reikia žinoti, kaip pasodintame sode naikinsime ligas. Jeigu prieš ligas nežadame naudoti cheminių apsaugos priemonių, patartina auginti tik pagrindinei ligai – rauplėms – atsparių veislių obelis. Iš vasarinių tai būtų ‘Orlovim’, ‘Izbranica’, iš rudeninių – ‘Freedom’, ‘Sava’, ‘Vitos’, ‘Novamac’, iš žieminių – ‘Skaistis’, ‘Štaris’, ‘Liberty’, ‘Aldas’, ‘Florina’ ‘Topaz’. Jeigu sodą prieš ligas kelis kartus reikiamu laiku nupurkšime, galim auginti ‘Popierinį’, ‘Persikinį’, ‘Avenarijų’, ‘Konfetnoje’ (vasarinės), ‘Auksį’, ‘Delikates’, ‘Beržininkų ananasą’, ‘Katja’, ‘Rudens dryžuotąjį’, ‘Summered’, ‘Paprastąjį antaninį’ (rudeninės), ‘Šampion’, ‘Rubin’, ‘Alva’, ‘Antej’, ‘Arlet’, ‘Connel red’, ‘Bogatyr’, ‘Kulono renetą’, ‘Sinap orlovskij’, ‘Redkroft’, ‘Rubinete’, ‘Lodel’, ‘Pilot’, ‘Pinova’, ‘Melrose’, ‘Telissare’ (žieminės). Jeigu numatome auginti rauplėms jautrių veislių vaismedžius (‘Geneva Early’, ‘Jerseymac’, ‘Rubin’ (Kazachija) ‘Orlovskoje polosatoje’, ‘Paulared’, ‘Slava peremožcam’ ‘Lobo’, ‘Norį’, ‘Ligol’, ‘Jonagold’, ‘Gloster’) būtina obelis purkšti prieš ligas sistemingai. Tik tada galima tikėtis išauginti gražius gero skonio obuolius.

Kokio augumo vaismedžius reikėtų sodinti? Jeigu gerai tinkamai pasiruošę plotą ir dirvą, numatome gerai sodą apsaugoti nuo kiškių, vaismedžiams sustatyti palaikomuosius kuolus ar įrengti kitokias atramines konstrukcijas, tinkamai ir laiku formuoti vaismedžius, galima sėkmingai sodinti vaismedžius su M.26 ir ypač su žemaūgiais B.396, P 60, M.9, P 22 poskiepiais. Tokie vaismedžiai formuojami iki 2-2,5 m aukščio, nedidelės apimties vainikais. Todėl, priklausomai nuo veislės ir poskiepio derinio augumo ir nuo pasirinktos vainiko formos galima sodinti gana tankiai nuo 0,5 iki 1,5 m atstumais tarp augalų ir 3-4 m tarp eilių jeigu sodiname eilėmis. Jeigu sodiname vejoje gojeliais, atstumai tarp augalų turi būti didesni, kad prie vaismedžio galima būtų prieiti iš visų pusių. Tiesa, seno obelų sodo vietoje sodinti žemaūgį sodą nepatartina, nes žemaūgiai vaismedžiai dėl dirvos gentinio nualinimo per silpnai augs ir gali toks sodas skursti ir vesti mažus obuolius. Jeigu sodą sodiname buvusioje obelų sodo vietoje geriau sodinti stipresnio augumo vaismedžius, nes jie vis tiek augs šiek tiek silpniau. Šiam tikslui tinka vaismedžiai su vidutinio augumo B.118, MM.106 ar pusiau žemaūgiais P 14, M.26 poskiepiais.

Jeigu norime auginti didesnius 2,5-2,8 m aukščio vaismedžius, nenaudoti vaismedžiams atraminių kuolų, tada patartina sodinti vaismedžius priklausomai nuo veislės augumo ir su vidutinio augumo B.118, MM.106 poskiepiais. Ir tik labai augių veislių vaismedžius galima sodinti ir su pusiau žemaūgiais P 14, M.26, ar žemaūgiais B.396, P 60, M.9 poskiepiais. Tokiame sode vaismedžiai sodinami nuo 2 iki 2,5 ar net 3 m tarp augalų ir 4-5 m tarp eilių. Šie vidutinio augumo ar pusiau žemaūgiai vaismedžiai dažniausiai formuojami paprastosios verpstės formos vainikais nenaudojant pastovių atraminių kuolų. Patartina naudoti atraminius kuolus tik jauname vaismedžių amžiuje.

Veisiant sodą labai svarbu tinkamas vaismedžių išdėstymas. Pirmiausiai remiantis įstatymais vaismedžiai gali būti sodinami ne arčiau kaip 3 m nuo kaimyninio sklypo ribos. Biologiniu atžvilgiu geriau kai vaismedžių eilės išdėstytos šiaurės-pietų kryptimi, tačiau sode geriau vaismedžių eiles išdėstyti tą kryptimi kurią kryptimi sodas dažniausiai stebimas. Sodas visada geriau atrodo žiūrint eilių kryptimi.

Mėgėjiškuose soduose veisles geriausia grupuoti pagal vaisių skynimo laiką. Naudojant cheminės apsaugos prieš ligas priemones, būna taip, kad vasariniai obuoliai jau skinami, o vėlyvų žieminių veislių vaismedžius dar reikia purkšti. Patartina, kad anksti skinamų vasarinių ar rudeninių veislių vaismedžiai būtų sodinami toliau, mažiau matomoje sodo vietoje. Vėlyvų žieminių veislių vaismedžius reikėtų sodinti geriausiai matomoje vietoje. Taip išdėsčius sode veisles galima bus gėrėtis augančiais ir nokstančiais vaisiais visą rudenį. Vyšnios, trešnės ir slyvos taip pat galėtų būti sodinamos tolimesnėje sodo vietoje šalia vasarinių veislių obelų, nes jos dekoratyvios būna trumpesnį laiką, kai tuo tarpu derančios žieminės obelys gražiai atrodo beveik visą rudenį.

Vietos sodui parinkimas ir paruošimas. Vaismedžių būklę, derlingumą ir ilgaamžiškumą lemia sodo vieta. Tinkamai parinkus sodui vietą, galima sumažinti klimato veiksnių neigiamą poveikį. Sodams veisti tinkamiausi sklypai su nedideliu nuolydžiu. Apačioje nuolydis turėtų būti atviras, kad nesitelktų šaltas oras.

Lygumos, kuriose vyrauja sunkesni dirvožemiai, dažnai būna per šlapios. Jose užsitęsia vaismedžių vegetacija, jie ne taip gerai subręsta, labiau nukenčia nuo šaltų žiemų. Ypač pavojingos lomelės su telkšančiu vandeniu. Lygumose prasta oro apykaita: ilgiau neišsisklaido šaltas oras, laikosi rūkas. Dėl to vaismedžiai labiau serga.

Blogiausia vieta sodams yra slėniai, ypač uždari arba priaugę medžių bei krūmų. Juose telkiasi šaltesnis oras, žiemą sušąla vaismedžiai, pavasarį nušąla žiedai, tvyro rūkas. Ilgai neišsisklaidantis rūkas sudaro palankias sąlygas ligoms plisti. Slėniai sodams netinkami. Jei neturime geresnės vietos sodui įveisti ir vaismedžius tenka sodinti slėnyje, tuomet pasirinkime atsparių šalčiui ir ligoms veislių sodinukus, skiepytus į ištvermingus vidutinio augumo ar net aukštaūgius poskiepius.

Sodo dirvožemis turi būti laidus vandeniui, negludus. Svarbios ne tik viršutinių sluoksnių savybės, bet ir podirvio. Būna atvejų, kai po sukultūrintu viršutiniu sluoksniu yra gludus dirvožemis. Sodui ypač kenkia, kai šis sluoksnis susiformavęs iš skirtingo dydžio dirvožemio dalelių. Tokios dirvos dažnai taip sutankėja, kad pro jas neprasiskverbia augalų šaknys.
Tinkamiausi sodams yra priesmėliai ant priemolių ir priemoliai. Purusis sluoksnis turėtų būti ne plonesnis kaip 1 m. Tokius dirvožemius turi būti nesunku kasti kastuvu. Obelys su augesniais poskiepiais neblogai auga ir molio dirvožemiuose, tačiau žemaūgiams ir pusiau žemaūgiams vaismedžiams jie tinka mažiau. Kai podirvyje yra gilusis smėlio arba žvyro sluoksnis, vaismedžiams gali pritrūkti drėgmės.

Obelys mitybos elementams nereiklios. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute ištirta, kad obelys gerai auga, kai iki 40-50 cm dirvožemio sluoksnyje būna ne mažiau kaip 100 mg/kg fosforo (P2O5) ir 150-200 mg/kg kalio (K2O). Augalų mitybą veikia ir dirvožemio tirpalo rūgštumas pH, kuris obelims tinkamiausias 6-6,5.

Teisingai parinktą sodui sklypą reikia tinkamai paruošti: išlyginti paviršių, kad lomelėse nesitelktų paviršinis vanduo, patręšti, pagerinti fizines savybes, išnaikinti piktžoles.
Rūgščios dirvos kalkinamos prieš 1-2 metus iki sodo įveisimo, atskirai nuo tręšimo mineralinėmis ir organinėmis trąšomis, nes tręšiant ir kalkinant kartu, galima patirti maisto medžiagų nuostolių. Obelims skirtus plotus siūloma kalkinti 100-500 g/m2 kalkinių trąšų (pagal CaO+MgO). Mažiausios kalkinių trąšų normos naudojamos silpnai rūgščiose priemolio dirvose, didžiausios – rūgščiuose moliuose ir priemoliuose. Trąšos išberiamos ant išlygintos dirvos, po to dirva suariama arba perkasama bent 25 cm gyliu.

Vaismedžiai mitybos elementams nereiklūs, bet prastesnius dirvožemius prieš sodo įveisimą patartina patręšti 50-150 g/m2 paprastojo superfosfato ir 20-50 g/m2 kalio chlorido. Lengvuose dirvožemiuose neretai trūksta magnio. Tokiu atveju patartina patręšti magnio turinčiomis trąšomis, pavyzdžiui, kalio magnezija. Jei dirva buvo pakalkinta magnio turinčiomis kalkinėmis trąšomis, magnio trąšų naudoti nereikia. Sodo dirvai tręšti galima naudoti ir kitas trąšas. Apie jų panaudojimo ypatybes reikėtų teirautis pas pardavėjus.

Lengvesni dirvožemiai sorbuoja mažiau mitybinių elementų, todėl juos reikėtų tręšti mažesnėmis kalio ir magnio trąšų normomis (nurodyto intervalo mažiausioji riba). Gausiau patręšus, nemažai šių elementų vanduo išplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius, ir augalai jų nepasisavina. Lengvus dirvožemius paprastai tenka tręšti mažomis arba vidutinėmis trąšų normomis, bet dažniau negu sunkesnius.

Rekomenduojama įterpti ne tik mineralinių, bet ir organinių trąšų. Reikėtų iškratyti 6-8 kg/m2 mėšlo. Vietoj mėšlo galima auginti ir užarti žaliajai trąšai skirtus augalus (vikių-avižų mišinį, baltąsias garstyčias, rapsus). Jie ne tik papildo dirvą maisto medžiagomis, bet ir pagerina jos fizines savybes (struktūrą, vandens laidumą bei imlumą). Su mėšlu į dirvą paprastai patenka daug piktžolių, todėl juo tręšti reikėtų anksčiau, kad užtektų laiko joms sunaikinti. Pastaruoju metu vaismedžiai sodinami gana tankiai, todėl prieš sodo įveisimą rekomenduojama patręšti visą būsimo sodo plotą, o ne tik vaismedžių sodinimo vietas.

Piktžolės naikinamos dirbant dirvą ir herbicidais. Herbicidai ypač gerai naikina varpučius, usnis, pienes ir kitas daugiametes piktžoles. Piktžoles rekomenduojama nupurkšti raundapu arba kitu sisteminiu herbicidu, kurio veiklioji medžiaga yra glifosatas. Raundapo į 10 l purkštuvą pilama 150-200 ml. Arui nupurkšti sunaudojama apie 2-4 l vandens.
Sodinamosios medžiagos kokybė. Sodo ilgaamžiškumas, derėjimo pradžia ir darbo sąnaudos medelių priežiūrai labai priklauso nuo sodinukų kokybės. Juos įsigykite tik iš atitinkamų Valstybės institucijų kontroliuojamų medelynų. Tokie sodinukai turi jų kokybę patvirtinantį augalo pasą. Parduodami vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukai turi būti sveiki, nepadžiūvę ir nepašalę. Visi vaismedžiai privalo turėti aiškią viršūnę. Šalia viršūnės palikti stačiai augantys ūgliai konkurentai, turi būti pašalinti. Vienmečiai sodinukai gali būti nešakoti, o dvimečiai privalo turėti ne mažiau keturių, tinkamu (horizontalesniu) kampu augančių, proporcingai aplink kamieną išsidėsčiusių ne trumpesnių kaip 20-30 cm šakų. Šoninių šakų storis neturi viršyti pusę kamieno skersmens prie atsišakojimo vietos. Šakos negali būti įlūžusios, nebent patys galiukai, kurie bus trumpinami pasodinus. Kokybiški sodinukai privalo turėti gerai išsivysčiusias šaknis. Sveikų šaknų žievė nesunkiai atsiskiria nuo medienos, jų vidus yra baltas, nesudžiūvęs. Nupirktus sodinukus reikia tinkamai supakuoti. Geriausia jų šaknis sudrėkinti ir patalpinti į polietileninį maišą. Jeigu parvežti sodinukai iškart nesodinami, juos reikia prikasti. Prieš sodinant, sodinukų šaknis rekomenduojama pamirkyti molio ir karvių mėšlo tyrėje. Ši priemonė atgaivina šaknis ir pagerina sodinukų prigijimą.

Sodo sodinimas ir priežiūra. Pavasarį vaismedžiai sodinami kuo anksčiau, geriausia prieš išsprogstant pumpurams, į pradžiūvusią dirvą. Prieš sodinant, dirva supurenama. Jeigu dirbamas per šlapias dirvožemis, sugadinama jo struktūra, o supuolusiame dirvožemyje vaismedžiai prastai auga. Greičiausiai pradžiūna lengvos dirvos. Jose kartais įmanoma pradėti sodinti kovo pabaigoje. Sunkesniuose, vėliau džiūnančiuose dirvožemiuose dažniausiai sodinama nuo balandžio antrosios pusės.

Paruoštame sklype pirmiausia sužymimos eilės ir vaismedžių sodinimo vietos. Jeigu sklypas yra su didesniu nuolydžiu, eiles patartina išdėstyti nuolydžio kryptimi. Lygioje vietoje eilės išdėstomos šiaurės-pietų kryptimi. Taip pasodintų vaismedžių vainikus tolygiausiai apšviečia saulė.

Jeigu sodiname į prieš tai suartą ir sukultivuotą lauką, duobės kasamos tokio dydžio, kad tilptų sodinukų šaknys. Duobės dugne supilamas nedidelis kauburėlis. Į jos vidurį įstatomas sodinukas. Jo šaknys turi būti ištiestos link duobės kraštų, nesusisukusios ir neužsirietusios. Jeigu duobė per maža, ją būtina padidinti. Kai netelpa pavienės ilgos šaknys, jas galima patrumpinti. Prilaikant sodinuką, šaknys užpilamos žemėmis. Sodinuką patartina keletą kartų staiga šiek tiek kilstelėti, kad pribyrėtų žemių po šaknimis ir tarp jų. Žemė aplink vaismedį šiek tiek sumindoma.

Kai augančiame sode atsodiname pavienius vaismedžius, reikia iš anksto paruošti jiems skirtą vietą. Tokiu atveju sodinimo duobės kasamos didesnės (40-60 cm gylio, 80-100 cm skersmens).

Svarbu vaismedžius pasodinti tinkamu gyliu. Pastaruoju metu dažniausiai sodinamos obelys su vegetatyviniais poskiepiais. Juo daugiau poskiepio lieka virš žemės, tuo ryškesnis jo poveikis. Būna atvejų, kai palikti daug poskiepio virš žemės negalima. Įskiepytus į nepakankamai ištvermingus M.9 poskiepius (ir į jo klonus) vaismedžius reikia sodinti giliau. Poskiepio virš žemės neturėtų likti daugiau kaip 5-10 cm. Dar giliau, kai virš žemės paliekama tik apie 5 cm poskiepio, sodinami vaismedžiai su P 22 poskiepiais. Pastebėta, kad sekliau pasodintų vaismedžių su P22 poskiepiais vaisiai susmulkėja, vaismedžiai per menkai auga. Negalima vaismedžių sodinti per giliai. Jeigu skiepijimo vieta atsiduria po žeme, įskiepis gali išauginti savas šaknis. Tuomet vaismedžiai ims vešliau augti, mažiau derės. Nelygu poskiepis, jo virš žemės paprastai paliekama 5-20 cm. Jei sodinami sodinukai su tarpininkais, apatinė skiepijimo vieta (poskiepio ir tarpininko sandūra) turi atsidurti po žeme. Vaismedžiai su sėkliniais poskiepiais sodinami tokiu pačiu gyliu, kaip augo medelyne. Slyvas, skiepytas į skėstašakės slyvos sėjinukus, bei vyšnias ir trešnes, skiepytas į kvapiąją vyšnią, reikia sodinti truputį giliau negu skiepijimo vieta. Taip pasodinti medeliai leidžia mažiau poskiepio atžalų. Serbentai ir agrastai sodinami giliau – jų šaknies kaklelis turi būti 6-8 cm po žeme. Taip pasodinti sodinukai iš požeminės stiebo dalies išleidžia papildomas šaknis ir ūglius. Susiformuoja vešlesni krūmeliai, jie būna ilgaamžiškesni, nes išaugina daugiau pakaitinių stiebų. Aviečių šaknies kaklelis turi būti ties žemės paviršiumi ir tik lengvose dirvose galima sodinti apie 5 cm giliau.
Pasodintus vaismedžius ir vaiskrūmius būtina palaistyti. Nelygu dirvos drėgnumas ir sodinimo laikas, vienam vaismedžiui reikia 5-10 l vandens. Laistant sudaromos palankesnės sąlygos vaismedžių šaknims. Besigerdamas į dirvą vanduo prispaudžia dirvožemį prie sodinukų šaknų. Todėl palaistyti reikia net ir tada, kai dirva drėgnoka. Kad vanduo nenutekėtų į šalis, aplink pasodintą vaismedį iš žemių suformuojama lėkštės formos įduba.
Pasodintiems vaismedžiams teigiamos įtakos turi mulčias. Mulčiuota dirva būna geresnės struktūros, iš jos lėčiau išgaruoja drėgmė, mažiau dygsta piktžolių. Mulčias saugo iš rudens pasodintų vaismedžių šaknis nuo šalčio. Mulčiuojami palaistyti vaismedžiai, lygiai su duobe arba šiek tiek plačiau. Dirva užberiama bent 5-8 cm mulčio sluoksniu. Jeigu nėra kuo mulčiuoti, palaistytą plotą reikia apiberti sausa žeme. Rudenį pasodintų vaismedžių pomedžius galima mulčiuoti ir vėliau, nes tuo metu dirvos džiūsta lėčiau, augalai nevegetuoja, jiems užtenka drėgmės. Gerai mulčiuoti pašalusią dirvą. Tuomet galima apipilti ir antžeminę poskiepio dalį. Geriausia mulčiuoti durpėmis, kompostu ar mėšlu, bet tinka ir pjuvenos, medžių drožlės, žievės. Mėšlas turi būti gerai perpuvęs, be piktžolių sėklų. Pjuvenos, medžių drožlės ir žievės yra prastesnis mulčias, mat jas suskaidyti mikroorganizmams reikia daug azoto. Irdamos medienos atliekos šiek tiek parūgština dirvą. Dėl minėtų priežasčių pjuvenos, medžių drožlės ar žievės labiau tinka sunkesnėms ir nerūgščioms dirvoms mulčiuoti.
Pasodinti vaismedžiai genimi ir formuojami. Rudenį įveisti sodai genimi anksti pavasarį, pasodinti pavasarį – tuojau pat. Jei pasodinome vienmečius skiepus be vainikėlių, 80-90 cm aukštyje virš pumpuro patrumpiname viršūnėlę. Kai medelių vainikėlis yra per arti žemės arba jie turi tik 1-2 šakeles, visi šoniniai ūgliai pašalinami, o viršūnėlė nukerpama anksčiau minėtame aukštyje. Sodinukų, kurie turi vainikėlį 60-70 cm aukštyje, negenime. Pirmajame aukšte medeliams reikalingos 3-4 šakeles. Šoninių ūglių perteklių pašaliname. Jei šoninės šakos auga stačiai į viršų, jas patartina atlenkti horizontaliai ir pririšti virvutėmis prie kamieno apačios arba kuolo. Šakoms užsitvirtinus norimoje padėtyje, virvutės atrišamos. Šakos ties atsišakojimo vieta neturėtų būti storesnis kaip 40 % liemens storio. Agrastų ir serbentų ūgliai patrumpinami, paliekant virš žemės 2-3 pumpurus. Jei ūglių daug, dalį galima palikti netrumpintų.
Sausais orais jaunus medelius gali tekti palaistyti keletą kartų. Greičiausiai vandens pristinga lengvesnėse dirvose pavasarį pasodinti vaismedžiai. Vienam vaismedžiui palieti reikia apie 10 l vandens.

Jei sodiname žemaūges ar pusiau žemaūges obelaites, reikalingi kuolai joms pririšti. Daugumos žemaūgių vaismedžių šaknys yra netvirtos ir neišlaiko vaismedžių masės. Pusiau žemaūgiai vaismedžiai turi tvirtesnes šaknis, tačiau ir jiems kuolai reikalingi bent 3-4 pirmuosius metus, kad palengvintų vainikų formavimą. Palaikantieji kuolai turėtų būti apie 3 m aukščio, į žemę įgilinti iki 0,5 m. Versliniuose soduose kuolai statomi specialia technika. Sodininkams mėgėjams lengviausia kuolus įkalti. Kuolas turėtų būti nuo vaismedžio apie 20 cm, patartina pietų pusėje. Tuomet jo metamas šešėlis apsaugos jaunų medelių kamienėlius nuo perkaitimo pavasarį.

Jeigu prieš sodo įveisimą tinkamai paruošta dirva, pirmaisiais metais vaismedžiai tręšiami tik azoto trąšomis. Rudenį pasodintus vaismedžius galima tręšti, kai pradeda sprogti pumpurai, pasodintus pavasarį – praėjus ne mažiau kaip mėnesiui nuo pasodinimo. Kiekvieno vaismedžio šaknų srityje ant dirvos išberiama apie 30-60 g amonio salietros arba atitinkamas kiekis kitų azoto trąšų (po 10-20 g N vaismedžiui). Lengvesniuose, mažiau humusinguose dirvožemiuose pasodintus vaismedžius galima patręšti antrąkart. Tai reikėtų daryti praėjus mėnesiui po pirmojo tręšimo, bet ne vėliau kaip iki birželio vidurio. Trąšų normą galima padidinti ir tuo atveju, kai pomedžiai mulčiuoti pjuvenomis, medžių drožlėmis ar žievėmis.

Vėliau sodas prižiūrimas įprastai: laistomas, tręšiamas, saugomas nuo ligų ir kenkėjų. Svarbu, kad sode neželtų piktžolės, nes jos pasisavina daug drėgmės ir mitybos elementų. Daugiametės piktžolės išnaikinamos ruošiant dirvą, bet joje lieka daug piktžolių sėklų. Pirmais-antrais metais pomedžiuose dygstančios piktžolės išravimos.
Kokybiškų vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukų galima įsigyti Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto medelyne (Babtai, Kauno r.). Sodinukų sortimentas pridedamas.

 

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas
dr. Nobertas Uselis

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Juozas Lanauskas