Senoviški lietuviški rugpjūčio pavadinimai: degėsis, pjūtis, šilius, pjūmonies, paukštlėkis.
Rugpjūčio 5 d. – Šv. M. Marija Sniegė
Rugpjūčio 6–10 d. – Obuolių krikštas
Rugpjūčio 10 d. – Paskutinė iš Perkūno dienų, šv. Laurynas
Rugpjūčio 15 d. – Žolinė
Rugpjūčio 16 d. – Šv. Rokas
Rugpjūčio 24 d. – Gandrų išskridimo diena, šv. Baltramiejus
Tai jau vertimasis rudens pusėn. Trumpėja dienos, vėsta orai, tuštėja pievos. Mėnesio pradžioje prinoksta vasariniai obuoliai, galima pasikasti bulvių, baigiami pjauti ir vežti javai. Rugpjūtis – pats lietingiausias mėnuo. Štai gandrai ant rugių gubų susėdo – prieš lietų. Senas dalgis aprūdijo, pienas melžiant putoja – taip pat ateinančio lietaus požymiai.
Javus į kluonus stengdavosi suvežti per pilnatį, sakydavo užteksiant jų visiems metams. Per delčiagalį suvežtų varpos bus „prisimerkusios“ ir blogai kulsis. Tačiau dylant Mėnuliui sukrautus pėdus netaip smarkiai kapojančios pelės. Dar apsaugai nuo pelių darydavo tokius burtus: veždavo penktadienį, ryšių mazgus dėdavo į viršų, o ražus atsukdavo Mėnulio pusėn. Į pirmąjį vežimą kartu įmesdavo ir tris akmenis, parvežus juos sudėdavo į kampą šalinėje, – tai pelės grauš tuos akmenis, o ne javus.
Šv. Laurynas – III a. kankinys už tikėjimą; liaudyje jis, kaip ir šv. Agota, laikomas ugnies globėju, saugančiu namus nuo gaisro. Šis šventasis taip pat laikomas ir bibliotekų globėju, ir virėjų globėju. Kai kur Lietuvoje jis pervardintas Raulynu. Šią dieną javų į kluoną neveždavo – galima dar perkūną prisišaukti. Po šv. Lauryno jis tik griaudžia, bet nebetrenkia.
Perkūno šventė – paskutinioji iš devynių, skirtų pagarbinti šiam dievui. Jei tądien nelyja, rudenį būsią daug gaisrų. Vėl matoma darni senojo baltų tikėjimo ir krikščionybės sąjunga: ugnis – Perkūnas – Laurynas (kaip ir ugnis – Gabija – Agota vasario mėnesį). Tik Gabija (ir šventoji Agota) labiau „atsakinga“ už moterišką, vidaus, namų, židinio ugnį, o Perkūnas (ir šventasis Laurynas) – už vyrišką, išorinę ugnį iš Dangaus. „Lauryno ašaromis“ vadintas ir kasmetinis meteorų srautas perseidai, kuriuos giedromis rugpjūčio vidurio naktimis stebime kaip „krintančias žvaigždes“.
Žolinė. Lietuvoje tai nuo seno didelė šventė, skirta didžiajai deivei gimdytojai Ladai. Būtent jai aukodavo pirmąjį subrendusį derlių. Žmonės šventina vaisius, daržoves, javus, žolynus, tikima pašventinus juos turint didelę gydomąją galią. Puokštelėn gėlių įmaišoma rugių, miežių, avižų, varpų, žirnių. Sako, jei tą dieną neturėsi gėlių, velnias įsuks uodegą. Seniau šventintomis morkomis, burokais gydė gyvulius, žolėmis iškaišydavo namus, kad netrenktų žaibas. Žolinių puokštę dėjo mirusiam karstan. Tikima, kad per Žolinę giminėm reikia sueiti. Sako: „Kas nesueina, tais metasi bus biedni“.
Šv. Baltramiejus. Apie Baltramiejų jau raunami linai, baigiamas pjauti, o kartais jau būna ir suvežtas vasarojus. Nuo Baltramiejaus, esą jau ir gandras išskrenda, kartu išsinešdamas pavakarius, kurių po to šeimininkė šeimynai jau nebeduodavo. Po Baltramiejaus „varlės nasrai užgyja, ir ji nebekukuoja“ (Alytus), – vadinasi, ši šventė – tai šiltų vasaros dienų pabaiga.
Gandrų išskridimo diena. Lietuviams, kaip ir daugeliui tautų, gandras – šventas paukštis. Sakoma, gandras atneša laimę, kad apsaugo nuo žaibo, gaisro, krušos. Sėkmingai išauginę vaikus gandrai išsiruošia kelionėn. Šią dieną jiems rengiamos palydos. Palikdami gimtinę, jie drauge „išsineša“ ir pavakarius, kurių nuo tos dienos šeimininkė šeimynai jau nebeduoda, nes diena gerokai sutrumpėjo.
Obuolių krikštas. Visa gamta ir augalai yra dvasingi. Raškyti ir valgyti vaisius, augalų „vaikus“, be niekur nieko nevalia. Reikia juos užganėdinti, atsiprašyti ir pirmiausia paaukoti dievams. Tam atliekamos apeigos, kurias vadina vienur krikštais, kitur obuolių krikštu. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo jų valgyti – sakoma, kad suvalgius dievams skirtus obuolius ar kriaušes, jie neduosią jų mirusių vaikų vėlėms. Iki šios dienos nevalia kepti ropių, obuolių ir kitų vaisių, nes galima prisišaukti ankstyvas šalnas.