Lietuviškos šventės liepą

5-sis iš 10 įrašų serijoje Lietuviškos šventės
wp-content/uploads/2019/06/imgLiaudiesSventes.png

Senoviški lietuviški liepos pavadinimai: liepinis, plaukjavis, plūkis, liepžiedis, šienapjūtės, kirmėlius.

Liepos 2 d. – Švč. Mergelės Marijos apsilankymas
Liepos 6 d. – Mindaugo karūnavimo diena
Liepos 10 d. – Septyni broliai miegantys
Liepos 16 d. – Prapjovos, Šv. M. Marija Škaplierinė
Liepos 24 d. – Nuobaigos, Ievaro pynė
Liepos 25 d. – Šv. Jokūbas, Rugiapjūtės pabaiga
Liepos 26 d. – Šv. Ona, Nokis, Sirpstas

Vasaros pusiaukelė ir jos viršūnė. Kvapais svaiginančių liepų mėnuo. Sunoksta šiluose ir soduose uogos, sukamas medus, prasideda rugiapjūtė. O ypač didelis rūpestis, kad pabjurę orai nesukliudytų.

Švč. Mergelės Marijos apsilankymas. Katalikų bažnyčia mini įvykį, kai Marija, gavusi Dievo apreikštą žinią, jog ji yra pasirinkta būti Dievo Sūnaus motina, atkeliauja aplankyti savo giminaitės šv. Elžbietos, būsimojo šv. Jono Krikštytojo motinos.

Mindaugo karūnavimo diena. Lietuvos Valstybės susidarymas XIII a. siejamas su Didžiojo kunigaikščio Mindaugo, vadinto Išmintinguoju, vardu. Tik popiežius tais laikais suteikdavo valstybių vadovams karaliaus vainiką. 1253 m. liepos 6 d. kunigaikštis Mindaugas ir kunigaikštienė Morta gavo šią teisę ir užsidėjo karališkąsias karūnas. Pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius ir jo sūnūs buvo nužudyti 1263 m.

Septyni broliai miegantys. Jei tądien lyja, lietus nesiliaus septynias dienas, o gal ir septynias savaites. Jeigu visai tada nelyja, irgi blogai – derlius bus menkas. Šios dienos rytmetį danguje vėl trumpam pasirodo Sietynas sudarytas iš septynių žvaigždžių.

Šv. M. Marija Škaplierinė arba tiesiog Škaplierinė, Škaplierna. Liaudies tikėjimuose Mergelė Marija, Dievo Motina, šią dieną sielas iš skaistyklos išvaduoja. Škaplierinė arba Karmelio kalno Marijos šventė pradėta švęsti karmelitų ordine 1376 m. Lietuvoje ypač iškilmingi atlaidai vyksta Linkuvoje.

Prapjovos, Rugiapjūtės pradžia. Šią dieną apeigomis apeinami rugiai, palaiminama rugiapjūtės pradžia. Tą dieną nevalia dirbti, kitaip vėjas nukilos klojimų stogus, išguldys rugius. Varnoms paberdavo grūdų – kad nekarksėtų ir stogų nepešiotų. Tądien parugėse apkasama Žemynai apeigų duonos, o likusia vaišinami pjovėjai. Šeimininkas nupjaudavo pirmą saują rugių ir parnešęs padėdavo ant stalo. Paskui visi vaišindavosi. Kitądien į prapjovų lauką būtinai atsinešdavo paviržio. Visi nupjovę po pėdą vėl lauždavosi duonos sakydami: „Duona su duona susieina“, lenkdavosi Žemynai. Paskui vaišinosi, giedojo pjūties pradžios giesmes. Šeimininkas, sudėjęs pirmąją gubą keletąsyk nusilenkdavo Saulei – tik paskui visi pradėdavo iš peties pjauti. Pirmas rugių pėdas, vadintas „šeimininku“, „diedu“, buvo labai svarbus – saugojo nuo bėdos, teikė skalsą, juo kitąmet pradėdavo sėją. Kai kur kelias varpas iš jo sudegindavo ant aukuro, aukodami Laimai ir derliaus dievams. Grįžusius iš prapjovų pjovėjus, nešančius pirmąjį pėdą, sutikdavo su duona ir druska, sakydami: „Sena duona naują pasitinka!“ arba „Šviežia duona parėjo!“.

Nuobaigos, Ievaro pynė. Išvarę paskutinį pradalgį pjovėjai skambindavo dalgiais, skelbdami pabaigtuves. Paskutinio nenupjauto rugių plotelio viduryje dėdavo keptą duonos kepalą ir pjaudavo sustoję aplink ratu – kad javų dvasia nepabėgtų. Paskutinius nupjaudavo rugius virš padėtos duonos, kurios gabalėlį ten pat užkasdavo sakydami: „Žemele, davei mums, ir mes duodame“. Pjaunant rugius derliaus dievybė traukiasi į nenupjautą plotą, kol galiausiai pasislepia paskutiniame pėde. Taigi jam buvo teikiama didžiulė reikšmė, paslaptinga galia.

Yra įsigalėjęs paprotys, vadinamas Ievaro pyne. Paliktą nenupjautą plotelį, vadinama Ievaru, pjovėjai apstodavo ratu, o rišėjos su prijuostėmis arba skarelėmis (kad plika ranka neįžeistų derliaus dievybės) ravėdavo rugius.

Liepos 25 d. – Šv. Jokūbas, Rugiapjūtės pabaiga. Gauti gerą derlių ir jį sėkmingai sudoroti nuo seno buvo didelis lietuvių žemdirbių rūpestis. Todėl rugių pjovimui buvo ruošiamasi su didžiausiu rūpestingumu. Patį darbą lydėjo rimta nuotaika, specialios dainos ir gausūs papročiai.

Šv. Ona – Mergelės Marijos motina, šv. Joakimo žmona, kurios garbei daugelyje Lietuvos parapijų įvesti atlaidai. Šv. Ona yra ypatinga moterų globėja ir užtarėja. Seniau kai kur Lietuvoje ji (kartu su šv. Agota) buvo laikoma saugotoja nuo ugnies, nuo gaisro. Oninių liaudišką sampratą taikliausiai nusako priežodžiai: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona“, „Šventa Ona – gera žmona: duoda pieno po uzboną“.

Nokis, Sirpstas. Tai prinokimo šventė. Jau apstu prisirpusių uogų, pasikasama šviežių bulvių, pasikepama naujo derliaus duonos ir rengiamos vaišės, o temstant – vakaronės.

Serijos navigacija:<< Lietuviškos šventės balandį       Lietuviškos šventės rugpjūtį >>

„LSBA naujienos“ – naujausi tinklaraščio įrašai el. paštu ne dažniau kaip kartą per savaitę. Užsisakydami naujienlaiškį, sutinkate su mūsų Privatumo politika. Prenumeratos galima atsisakyti bet kuriuo metu.

Komentarai nepriimami.