Lietuviškos šventės kovą

3-sis iš 10 įrašų serijoje Lietuviškos šventės
wp-content/uploads/2019/06/imgLiaudiesSventes.png

Senoviški lietuviški kovo pavadinimai: morčius, karvelinis, balandų, balandinis.

Kovo 4 d. – Kovarnių (Špokų) diena, šv. Kazimieras
Kovo 6 d. – Pavasario šauktuvės
Kovo 8 d. – Užgavėnės
Kovo 10 d. – Keturiasdešimties paukščių diena
Kovo 19 d. – Pempės diena
Kovo 20 d. – Pasaulinė žemės diena
Kovo 20–21 d. – Lygiadienis, pavasario pradžia
Kovo 25 d. – Gandrinė, Bičių diena

Kitados nuo kovo mėnesio prasidėdavo žemdirbio metai. Pirmosioms jo dienoms būdavo teikiama ypatinga reikšmė – metų pradžia lemia žemės ūkio darbų sėkmę, būsimą derlių. Daugelyje Lietuvos vietų išgirsi sakant: kokia pirmoji kovo diena, toks bus pavasaris, antroji rodo vasarą, trečioji – rudenį, ketvirtoji – žiemą.

Kovarnių (Špokų) diena. Nuo stogo ledo žvakėmis vidurdienį jau tiek prilaša vandens, kad žąsinas gali sočiai atsigerti. Dar ši šventė vadinama „kreivavėžiu“. Jau pavasariškai šilti saulutės spinduliai it aštrūs grąžteliai išgraužia vėpūtinius, ir viena rogių kelio pusė patyžta. Išgirdus tądien vieversio giesmelę, pernelyg džiaugtis neverta, – tai pranašauja nederlius metus.

Šv. Kazimieras. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero sūnus gimė 1458 m. Iš gausios valdovo šeimos jis išsiskyrė dvasingumu ir pamaldumu. Susirgęs džiova mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine. Palaidotas Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje, jo vardo koplyčioje. Žmonių įsitikinimą karalaičio šventumu XVII a. pradžioje patvirtino popiežius Klemensas VIII. 1636 m. šv. Kazimieras paskelbtas Lietuvos ir lietuviškojo jaunimo dangiškuoju Globėju. Šv. Kazimiero šventė yra vienintelė diena per gavėnią, kai galima linksmintis.

Pavasario šauktuvės. Ši tradicinė šventė yra težinoma tik iš rašytinių šaltinių; tai archajiškojo Mėnulio kalendoriaus reliktas. Kitados žmonių bendruomenė ilgus žiemos mėnesius skaičiuodavo vis po tris. Pradedant nuo kanopinių žvėrių rujos, po kurios jie meta ragus, šių puošmenų miško žvėrys netenka mėnuliui dylant. Pirmasis Mėnulio pjautuviuko pasirodymas po žiemos saulėgrįžos – tai Kumeliuko krikštynos arba Krikštai, trečiasis – Pavasario šauktuvės.

Keturiasdešimties paukščių diena. Liaudyje ši diena buvo siejama su paukščių parskridimu. Į gimtinę jų parskrenda jau 40 rūšių. Žmonės sakydavo: jei tą naktį pašąla, stiprios šalnos dar truks 40 parų. Kad būtų geras javų derlius Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Žemaičiai per šią šventę vengdavo kur nors toli nuo namų važiuoti – dar su kaimynais, o gal ir su saviškiais teksią pyktis.

Pempės diena. Toli aidi jos linksmas balselis: „Klyvi, klyvi! Mano vaikai gyvi.“ Sniegas jau būna paprastai taip nutirpęs, kad iš įmintos pėdos gali ir jautis atsigerti. Jei tą dieną giedra, galima tikėtis pieningų metų. Tą dieną moterys neverpė, kad baroniukams galva nekvaištų. Merginos tvarkydavo gėlių darželius, išgrėbstydavo pernykščius stagarus, supurendavo žemę. Ši diena – gėlių, merginų ir moterų šventė.

Pasaulinė žemės diena. Kovo 20 d. minima pasaulinė Žemės diena, astronominis pavasaris. Šiomis dienomis ateina pavasario lygiadienis – dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės kampeliuose. 1971 m. Jungtinės Tautos pavasario lygiadienį paskelbė Pasauline Žemės diena. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Žemės dienos iniciatorius Johnas McConnellis kreipėsi į mūsų tautą ragindamas taip pat tapti Žemės globėjais. O pavasario lygiadienį, kuris skirtingose planetos vietose yra kovo 20–21 d., minėti kaip Pasaulinę Žemės dieną. Atsiliepdama į šį kreipimąsi, tuometinė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. Žemės dieną oficialiai įteisino ir Lietuvoje.

Lygiadienis, pavasario pradžia. Astronominė pavasario pradžia būna kovo 20 arba 21 d. Žemė savo kasmetinėje kelionėje tada pasiekia pavasario ekvinokcijos tašką, žymėtą astronomų lentelėse Avino žvaigždyno ragais. Šviesai įveikus tamsą (dienos ilgumas viršija nakties trukmę jau kovo 18 d. – šviesos spindulių užlinkimo reiškinys astronomijoje keletu dienų prailgina šviesųjį pusmetį ir padovanoja mums keletą šviesių minučių), atgimsta augmenija, prasideda naujas gyvybės ratas. Manoma, kad kitados lygiadienis buvo tapatinamas su Velykų švente. Tai rodo išlikęs prosenoviškas paprotys Velykų rytą, saulei tekant, nusiprausti ar net nusimaudyti upelyje, atitekančiame iš rytų, – būsi sveikas, skaistus visus metus. Tačiau saulė pateka tiksliai rytuose tik lygiadienio rytą. Saulė teka upeliu. Vadinasi, abi šventės išties turėjo sutapti. Kitos pavasario pradžios apeigos, senoviški ritualai tradicinių papročių pavidalu išliko Gandrinės šventėje (03-25). Lygiadienis pažymimas ir tarptautiniu mastu kaip Žemės globos diena, iškeliant Žemės vėliavą prie Seimo rūmų.

Gandrinė, Bičių diena. Tai tokia svarbi pavasario šventė, kad „net paukščiai tądien lizdų nesuka“. Gandras po sparnu parneša kielę, kuri pabaigia išspardyti paskutinius ledus. Šeimininkės nuo šios dienos pradeda duoti pavakarius – reikia artojus stiprinti. Sakoma, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį išskrisdamas (08-24) – ir išsineša. Pirmieji pavakariai ypatingi: kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, Kratinių bandelės iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis maltų miltų. Bandeles dar vadindavo kaurokais, būtinai dalydavosi jomis su kaimynais – kad tik javai būtų daigūs. Ūkininkai per Gandrinę apžiūri javų sėklą, pažarsto ją rankomis aruoduose – taip žadinama grūde tūnanti gyvybė. O šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Jos stengdavosi tą rytą atsikelti kuo anksčiau – darbymečiu sveikatos nepritrūks, juosmens neskaudės. Kaip ir kitomis svarbiomis kalendorinėmis šventėmis, Gandrinės dieną yra draudžiamų darbų – netaisydavo tvorų, nekaldavo žemėn kuolų. Negalima buvo nieko skolinti iš namų – kitaip gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliaužtų.

Raiste galėjai pamatyti aukso vainiką, savo karalienės karūną, ritinėjant! Jei pavyktų tą grožybę nutverti, – būtų geriau nei paparčio žiedą įsigyti. Viską žinosi ir matysi kur lobis užkastas, o svarbiausia – galėsi kitų mintis skaityti! Vienam žmogui pavykę – gudruolis nupynęs iš sausų nendrių vainikėlį, uždegęs ir paritinęs. Tai gyvatės ir nusivijo tą ugnį, o tikrąjį savo karalienės vainiką palikusios žmogui. Dar būta tikėjimo, kad, ranka išsklaidžius pavasarinį gyvačių kamuolį, pirštai įgyja gebėjimą gydyti. Taip drąsus žmogus galėjo tapti kaimo žiniuoniu.

Per Gandrines ir meška ritasi iš guolio. Jei vėjas neša išplėštus nuo stogo šiaudus, senoliai tardavo: „lekia meškos plunksnos“. Taigi šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis, o Gandrinė kitados buvusi ir prosenoviškais Naujaisiais Metais. Pirmosios metų dienos lemia visų metų sėkmę. Todėl svarbu gandrą, šį žmogaus artimą kaimyną, pirmąkart pamatyti. Jei skrendantį – gerai, visų metų darbus spėriai nudirbsi. Jei tupintį – vangiai viskas seksis.

Serijos navigacija:<< Lietuviškos šventės vasarį       Lietuviškos šventės balandį >>

„LSBA naujienos“ – naujausi tinklaraščio įrašai el. paštu ne dažniau kaip kartą per savaitę. Užsisakydami naujienlaiškį, sutinkate su mūsų Privatumo politika. Prenumeratos galima atsisakyti bet kuriuo metu.

Komentarai nepriimami.